Kompozitorius ir pianistas Andy Emleris įkūrė „MegaOctet“ 1989-aisiais kaip džiazo laboratoriją suburdamas ryškiausius savo kartos improvizuotojus. Grupės pavadinimu humoro nestokojantis lyderis pakomentavo jos ambicijas bei sudėtį, vos peržengiančią tradicinio okteto ribas.

Per daugiau kaip 20 gyvavimo metų „MegaOctet“ nenustojo žavėti ir stebinti publikos devynių talentingų virtuozų aistra ir išradingumu žvalgant naujas džiazo teritorijas, kryžminant akademinės,populiariosios, etninės bei avangardinės muzikos žanrus, žongliruojant stulbinamai įvairiu muzikos žodynu.

Kurdamas šiai grupei Andy Emleris paiso kiekvieno nario individualaus stiliaus ir instrumento skambesio, o muzikantai savo ruožtu jau puikiai perprato lyderio polinkius bei gebėjimą išlaviruoti tarp spontaniškumo ir savikontrolės, perteikti tiksliai užrašytais tekstais improvizacinį muzikos polėkį ir žaismę. Iš Andy Emlerio neatimsi komponavmo bei aranžavimo meistrytės. Jo muzika atveria spalvingą žmogaus emocijų spektrą, alsuoja roko energija, žavi impresionistiniais potėpiais ir humoro blyksniais.

Jau po trejų gyvavimo metų „MegaOctet“ pelnė kasmetį prancūzų džiazo apdovanojimą „Django d’Or“ kaip geriausias džiazo orkestras. 2007-aisiais jis sudrebino džiazo pasaulį albumu ”West in Peace”, kurį Prancūzijos džiazo akademija pripažino „Metų geriausiu džiazo albumu“, o pagrindiniai šalies džiazo žurnalai „Jazzman“ ir „Jazz Magazine“ – 2007-ųjų muzikos sensacija.

2008-aisiais Andy Emleris ir „MegaOctet“ gavo dar du svarbius Prancūzijos džiazo apdovanojimus – „Jazz Victory“ kaip geriausi metų atlikėjai bei „Django d’Or“ kaip geriausias koncertuojantis kolektyvas.

2010-aisiais antruoju „Jazz Victory“ prizu buvo įvertintas grupės albumas „Crouch, touch, engage“, kurį „Jazz Magazine“ pripažino „Metų sensacija“, o „Le Monde“ ir „Libération“ įtraukė į išskirtinių sąrašą. Kritikai albumo muziką apibūdino kaip džiazroko operą, įžvelgė joje Duke Ellingtono, Charleso Minguso, Franko Zappa‘os įtaką.

Andy Emleris yra parengęs su „MegaOctet“ daug neįprastų džiazo scenai projektų, tarp jų – „Pop Unit 2000“ su dviem šokėjais ir vaizdo projekcijomis, „Tribute to Frank Zappa“, „Childhood Journeys“ su perkusininkų ansambliu „Percussions de Strasbourg“.

„MegaOctet“ eksperimentai stipriai paveikė 10-ojo dešimtmečio džiazo sceną ir iki šiol kelia šios muzikos mėgėjų bei profesionalų entuziazmą.

Kompozitorius, pianistas, aranžuotojas ir pedagogas Andy Emleris jau lankėsi „Vilnius Jazz“ festivalyje 2007-aisiais su savo trio nariais kontrabosininku Claude‘u Tchamitchianu ir būgnininku Ericu Echampard‘u, kurie muzikuoja ir „MegaOctet“.

Būdamas produktyvus, populiarus kompozitorius Andy Emleris plačiai reiškiasi įvairiausių sudėčių grupėse kaip lyderis. Dar studijuodamas Paryžiaus konservatorijoje fortepijoną bei muzikos teoriją, harmoniją, kontrapunktą, orkestruotę, kompoziciją jis grojo džiazą duete su vibrafonistu Antoine Herve, subūrė kvintetą, kuriam priklausė gitaristas Marcas Ducret.

Vėliau Andy Emleris muzikavo duete su saksofonininku Philippe‘u Sellamu, dviejuose trio – be minėto, su Denisu Badault and Emmanueliu Bexu. Pirmojo pripažinimo kaip kompozitorius maestro sulaukė dirbdamas Prancūzijos nacionaliniame džiazo orkestre (François Orchestra National De Jazz).

Improvizavimo įgūdžius pianistas kaupė bendradarbiaudamas su Michel’iu Portalu, François Jeanneau, Woody Shaw, Triloku Gurtu, Dave’u Liebmanu, Nguyên Lê, Joachimu Kühnu ir kitais šio meno asais. O šiuolaikinės muzikos projektuose nuolatiniai Andy Emkerio partneriai yra ansamblis „Ars Nova“ ir akordeonininkas Pascalis Contet.

2006 metais Andy Emleris gavo savo pirmąjį „Django d’Or“ už kūrybą. 2010-aisiais šis apdovanojimas jam buvo įteiktas kaip „Metų eksperimentininkui“.

Šiuo metu maestro daug dėmesio skiria ir pedagogo pašaukimui – perduoda savo improvizavimo metodus jaunajai kartai.