Šis rinktinius Europos džiazo talentus vienijantis kvartetas susikūrė tik pernai. Tačiau jo narių bei lyderio Dominique‘o Pifarély‘o keliai kirtosi ir anksčiau.

Kvartetas jau spėjo sužavėti kritikus virtuoziškumu ir susiklausymu nardydamas po mėgstamą savo lyderio stichiją - tarp užrašytos ir spontaniškos muzikos, išradingai reaguodamas į kartais prieštaringas vedlio idėjas, jausmingas ir abstrakčias, aitrias ir lyriškas vizijas.

Įrašų kompanija ECM rengiasi išleisti kvarteto albumą.

Su šia kompanija daugiau kaip du dešimtmečius bendradarbiauja ir Dominique‘as Pifarély - dažniausiai kaip iškilaus prancūzų klarnetininko ir saksofonisto Louiso Sclaviso partneris.

Muzikantai drauge groja nuo 1985-ųjų, o 1992-aisiais įkūrė išgarsėjusį „Sclavis/Pifarély Acoustic Quartet“, kuriame dar groja šiuolaikinio džiazo guru gitaristas Marcas Ducret ir bosininkas Bruno Chevillonas.

Dominique‘as Pifarély pradėjo karjerą kaip tradicinis džiazo muzikantas. Eksperimentais jis susidomėjo, patekęs į Mike‘o Westbrooko grupę ir „Vienna Art Orchestra“. 9-ajame dešimtmetyje menininkas ėmė eksperimentuoti su savo grupėmis.

Vienas išskirtinių Dominique‘o Pifarély‘o bruožų – pomėgis įtraukti į projektus kalbamuosius tekstus. Smuikininkas bendradarbiavo su prancūzu rašytoju François Bonu, aktoriais Violaine‘u Schwartzu bei Pierre‘u Baux‘u. Poezija skambėjo jo programose su pianistu François Couturier ir kontratenoru Dominique‘u Visse.

„Aš didelis poezijos mėgėjas“, - neslėpė Dominique‘as Pifarély. Naujausią savo solinį albumą jis pavadino „Time Before and Time After“, įkvėptas Thomaso Stearnso Elioto eilių, o albumo kūrinius dedikavo įvairiems poetams. Smuikininkas prisipažino norėjęs, kad jo albumas primintų eilėraščių rinkinį.

Pastaruoju metu Dominique‘as Pifarély daug muzikuoja solo. Jis vadina šią veiklą savo kūrybinėmis dirbtuvėmis, mat improvizuodamas solo gludina džiazo žodyną ir stilių. Menininkas tvirtina pagalvojantis apie tai, ką gros, tik dešimt ar dvidešimt sekundžių prieš eidamas į sceną: jo soliniai projektai – tai spontaniški atsivėrimai, kuriems būtinas gyvas kontaktas su publika.

Apskritai Dominique‘o Pifarély‘o muzika dažnai nenuspėjama, kupina permaininingų nuotaikų ir spalvų. Anot kritikų, brandžiajame jo stiliuje susijungia klasikinio smuiko, svingo tradicijos ir novatoriškas europietiško džiazo garsovaizdis. Techninė meistrystė ir laki vaizduotė leidžia smuikininkui lengvai judėti tarp skirtingų pasaulių.

Pats menininkas vadina smuiką mažu orkestru, kuris reikalauja dėmesio kiekvienai detalei.

Dominique‘ą Pifarély muzikinėse kelionėse lydėjo daugybė džiazo garsenybių, tarp jų - Aki Takase, Craigas Tabornas, Stéphane‘as Grappelli, Timas Berne, Carlosas Zingaro, Michelis Portalas, François Corneloupas, Wolfgangas Reisingeris, François Raulinas, Joachimas Kühnas, Gérardas Marais, Stefano Battaglia.

Pastaruoju metu smuikininkas daug laiko skiria ir savo dideliam ansambliui „Dédales“, groja dviese su Michele Rabbia. Jis koncertuoja visoje Europoje, JAV, Kanadoje, Japonijoje, Indijoje, Artimuosiuose Rytuose, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje.

Dominique‘o Pifarély‘o grįžimas prie nuosaikios kvarteto sudėties tikrai nereiškia, kad jis pasiilgo ramybės ir žada numoti ranka į savo ambicingas kūrybines paieškas bei ilgametes pastangas pranokti save.

Klavišininkas Antoninas Rayonas reiškiasi įvairiais amplua daugybėje grupių. Jam paklūsta ne tik fortepijonas, bet ir „Hammond“ vargonai, klavinetas.

Antonino kūrybingumą liudija ir tvirta partnerystė su nepripažįstančiu kompormisų muzikoje gitaros novatoriumi Marcu Ducret, įtraukusiu pianistą į daugelį svarbių savo projektų. Antoninas Rayonas taip pat muzikuoja Francko Vaillant‘o "Benzine", Kriso Daviso „Infrasound“, Richard‘o Bonnet kvartete, dar keliuose kolektyvuose, koncertuoja solo.

Bruno Chevillon‘as laikomas geriausiu savo kartos prancūzų kontrabosininku. Įdomu, kad iš pradžių jis įgijo fotomenininko diplomą ir tik tada pradėjo groti džiazą (1983), tapo profesionaliu muzikantu.

Bruno Chevillono karjeros lūžį nulėmė susitikimas su šiuolaikinio džiazo korifėjumi Louisu Sclavisu, bosininkui įstojus į Liono kolektyvą ARFI. Nuo tada Bruno Chevillonas dalyvauja visuose klarnetininko projektuose, o jie neišsitenka vien grynosios muzikos rėmuose – apima ir teatrą, kiną, šokį.

Kontrabosininikas grojo su daugeliu iškilių avangardo ir improvizacinės muzikos kūrėjų, tarp jų - Marcu Ducret, Claude Barthélémy, Stéphanu Oliva, François Corneloupu, François Raulinu, Joey Baronu, Elliottu Sharpu, Francku Vigoroux, Samueliu Sighicelli, Laurent‘u Dehorsu.

Jis yra išleidęs du solinius albumus, įsiamžinęs daugiau kaip dešimtyje kolegų albumų. Muzikalumas ir reta intuicija padėjo Bruno Chevillonui tapti vienu ryškiausių kontrabosininkų Europos džiazo scenoje.

Būgnininkas François Merville‘is taip pat spėjo įsiamžinti įdomiais darbais. Jis subūrė netradicinės sudėties kvintetą, kurį sudaro du saksofonininkai, violončelininkas, tūbininkas ir perkusininkas, įgrojo su juo albumą, kuriam pats sukūrė muziką.

Būgnininkas padėjo įrašyti garsaus prancūzų pianisto ir aranžuotojo Martial‘io Solalo albumą, skirtą Duke Ellingtono kūrybai, kompozitoriaus Vincent‘o Courtois sukurtą garso takelį populiariam prancūzų animaciniam filmui „Ernest & Celestine“, dalyvavo kituose kolegų projektuose.