Viena garsiausių Japonijos grupių „Hikashu“ jau stebino „Vilnius Jazz“ publiką 2012 metais savo nenusakomo žanro nuotaikingais performansais su japonišku prieskoniu. Šis kolektyvas beveik keturis dešimtmečius intriguoja pasaulį spontaniškais eksperimentais ir neįspraudžiamomis į jokius stilistinius rėmus improvizacijomis.

„Hikashu“ 1978-aisiais įkūrė profesionalūs aktoriai Makigami Koichi ir Mita Freemanas. Scenoje jie ir mąsto kaip aktoriai – natūraliai įtraukia publiką į savo pasirodymus kaip į mažus improvizuotus spektaklius. Publikai leidžiama pačiai sufantazuoti jų siužetą ir įvardyti herojus.

Tandemas nesiskiria nuo studijų aukštojoje mokykloje laikų. Būtent įgarsindami teatrinius projektus aktoriai susižavėjo muzikos kūryba ir, užuot steigę teatro trupę, sumanė imtis roko – šiam žanrui iš pradžių buvo priskiriama „Hikashu“.

Jau pirmojo grupės singlo „At the End of the 20 Century“ savitumas sulaukė Japonijoje didelio atgarsio. Netrukus prie ansamblio prisijungus bosininkui Sakaidei Masami, vėliau – patyrusiems improvizuotojams Shimizu Kazuto ir Sato Masaharu, muzikantai dar labiau išlaisvėjo, ėmė drąsiau eksperimentuoti.

2005-aisiais išleistame grupės albume „Ten-Ten“ jau vyravo improvizacinė muzika. O pastaruoju metu „Hikashu“ dažnai pasirodo džiazo scenose. Grupė yra nuolatinė džiazo festivalių „Yokohama Jazz Promenade“ ir „Jazz Art Sengawa“ viešnia, dažnai gastroliuoja Rusijoje, Vokietijoje, grojo Kanadoje ir JAV. Kolektyvo diskografijoje – 25 Japonijoje išleisti albumai.

„Hikashu“ yra pagrindinė vieno savičiausių japonų vokalistų bei multiinstrumentininkų Makigami Koichi kūrybos laboratorija. Šio improvizuotojo paletėje liejasi roko, avangardo, japonų muzikos spalvos. Jis – ryškiausias Japonijoje tuvių gerklinio dainavimo meistras, stebinantis publiką savo egzotiško vokalo diapazonu ir ekspresija.

Makigami Koichi yra įvaldęs daugybę vokalo technikų bei instrumentų. Jis bendradarbiavo su visa plejada įvairių sferų bei stilių iškilių menininkų ir muzikų, tarp jų - Dereku Bailey, Ikue Mori, Lawren Newton, Fredu Frithu, Philu Mintonu, Davidu Mossu, Tomu Cora, Takahashi Yuji, Otomo Yoshihide, Anthony Colemanu, Umezu Kazutoki, Carlu Stone‘u.

Menininkas rengia ir solinius projektus, kuriuose derina senąja japonų populiariąja muzika grindžiamą „avant-pop“, interaktyvias kompiuterines technologijas, vokalines improvizacijas ir teatro bei performanso elementus.

Makigami Koichi 1992-ųjų solinį albumą „Koroshi No Blues“ prodiusavo ir kompanijoje „Tzadik“ išleido garsusis avangardo puoselėtojas Johnas Zornas. Nuo 1993-ųjų Makigami Koichi rengia Tokijuje Johno Zorno improvizacijų sesijas COBRA. Menininkas taip pat yra avangardinio džiazo festivalio „Jazz Art Sengawa“ Tokijuje pagrindinis kuratorius.

Gitaristas, kompozitorius ir įrašų prodiuseris Mita Freemanas yra antrasis „Hikashu“ lyderis ir vyriausias grupės narys. Vasarą Tokijuje jis trankiai atšventė 60-metį kartu su savo grupėmis. Pirmąją - „Lu Inch“ – atlikėjas subūrė dar 1977-aisiais ir joje iki šiol muzikuoja su gitaristu ir vokalistu Iwah, bosininku Sakaide Masami ir būgnininku Sensui Toshiro.

Jis taip pat vadovauja trio „Lipnitz 21“, kuriame groja improvizacinę muziką su bosininku Hayakawa Takeharu ir būgnininku Yoshigaki Yasuhiro. Mita Freemanas labai mėgsta ir amerikietiškus džiazo standartus – tai jo dueto „Freeman Alley“ su „Hikashu“ pianistu Shimizu Kazuto repertuaras.

Bosininkas Sakaide Masami groja „Hikashu“ nuo 1982-ųjų ir nepaliko grupės, netgi persikėlęs 9-ajame dešimtmetyje laikinai gyventi į Vokietiją. Šiuo metu muzikas reziduoja Tokijuje, čia reiškiasi kaip televizijos ir teatro kompozitorius bei garso menininkas.

Multiinstrumentininko, kompozitoriaus ir aranžuotojo Shimizu Kazuto kūrybos akiratis apima progresyvųjį roką, pop-, džiazo bei improvizacinę muziką. Kūrybos pasiūlymų nestokojantis menininkas dar vadovauja savo grupėms „Arepos“ ir „Precambrian Clarinet Quartet“.

Perkusininkas, kompozitorius ir vokalistas Sato Masaharu paauglystėje debiutavo kaip būgnininkas japonų progresyviojo roko grupėje „Bi Kyo Ran“. 2002-aisiais Prancūzijoje jis išleido savo pirmąjį solinį albumą „Tappi“. Šiuo metu menininkas greta įvairių projektų dirba su savo grupėmis „Massa“, „Bokura No Shizen No Bouken“ ir „Kuro Yagi Shiro Yagi“.

Trimitininkas Itaru Oki priklauso pirmajai japonų „free“ džiazo kartai. Groti trimitu jis pradėjo vaikystėje mokyklos kolektyve, vėliau tapo garsaus japonų džiazo muzikanto Fumio Nanri mokiniu.

Atlikėjo stilių formavo ir namų muzikinė aplinka, mat Oki tėvas grojo sakuchači fleita, o motina – japoniškomis kanklėmis koto. Tad atžala taip pat įvaldė ne tik trimitą ir fliugelhorną, bet ir bambukines fleitas. Be to, Itaru Oki mėgsta eksperimentuoti savo paties sukonstruotais instrumentais, pasitelkti projektams įvairių žaisliukų.

Profesionalaus muzikanto kelią jis pasirinko ne iš karto – iš pradžių studijavo technišką profesiją ir kartu grojo diksilende, vėliau tapo Mitsuaki Kanno grupės nariu, debiutavo Europoje, ėmė burti savo ansamblius, groti avangardą Masahiko Togashi ESSG grupėje.

Nuo 1974-ųjų atlikėjas gyvena Prancūzijoje, dažnai lankosi kitose Europos šalyse, bet niekada nebuvo nutraukęs ryšių su tautiečiais. Vokietijoje jis bendradarbiavo su šokėju Tadashi Endo ir pianistu Masahiko Sato, taip pat grojo Noah Howardo kvartete, trio su Micheliu Pilzu ir Buschi Niebergallu, kvartete su Micheliu Pilzu, Christianu Ramondu ir Klausu Kugeliu. Projektai Paryžiuje jį suvedė su Alanu Silva, Kentu Carteriu, Sunny Murray, daugeliu Europos virtuozų.

Itaru Oki su „Hikashu“ sieja išradingumas, nežabota fantazija ir humoras.