29th Vilnius Jazz Festival. 13-16 October, 2016

Evan Parker - Barry Guy - Paul Lytton

JK

Evan Parker – sax
Barry Guy – db
Paul Lytton – dr

Tai vienas žymiausių bei daugiausiai gastroliuojančių pasaulyje laisvojo džiazo kolektyvų. Jo nariai kartu muzikuoja jau 45-erius metus, nesiliaudami eksperimentuoti ir tobulinti savo muzikinės kalbos.

Juokaujama, kad jų auštasis pilotažas muzikoje prilygsta brazilų miklumui futbolo aikštėje. Trio keri gebėjimu žaibiškai reaguoti į scenos situacijas ir tarpusavio impulsus, o kartu lieti tarsi plieninį muzikos audinį, kuriame visgi juntama žaismės kibirkštis.

Evanas Parkeris tituluojamas vienu novatoriškiausių ir įdomiausių šių dienų saksofonininkų, naujų saksofono technikų išradėju, centrine europietiško „free“ džiazo figūra, kuriai meldžiasi jau kelios saksofonininkų kartos.

Groti saksofonu jis pradėjo 16-kos. Iš pradžių žavėjosi Paulu Desmondu ir grojo altu, o vėliau iškeitė jį į tenorą bei sopraną, tapęs ištikimu Johno Coltrane‘o sekėju. 1962-aisiais Evanas išvyko į Birmingamo universitetą studijuoti botanikos, tačiau netikėtai jo gyvenimo planus apvertė kelionė į Niujorką, kur jis išgirdo Cecilo Tayloro trio (su Jimmy Lyonsu bei Sunny Murray‘um). Vaikinas nebetroško nieko daugiau - tik groti tokią muziką.

Kurį laiką E.Parkeris dar liko Birmingame, čia grojo su pianistu Howardu Riley‘um, o 1966-aisiais persikėlęs į Londoną, tapo nuolatiniu „Little Theatre Club“, kuriame skambėjo laisvasis džiazas, lankytoju. Netrukus būgnininkas Johnas Stevensas pakvietė Evaną eksperimentuoti novatoriškame „Spontaneous Music Ensemble“, kuriame grojo J.Stevensas, Derekas Bailey, Dave‘as Hollandas, Kenny Wheeleris. Tuo pat metu saksofonininkas dalyvavo kituose vaisinguose projektuose.

E.Parkerio muzikinį augimą įtakojo ilgalaikės partnerystės, kurių būta nemažai. Pavyzdžiui, su gitaristu D.Bailey jis įkūrė „Music Improvisation Company“, o 1970-aisiais - „Incus Records“. Trečiasis šios įrašų kompanijos steigėjas buvo Tony Oxley‘us, kurio sekstete E.Parkeris taip pat grojo. Dar vienas svarbus jo partneris buvo bosininkas Peteris Kowaldas, supažindinęs saksofonininką su Vokietijos laisvojo džiazo scena.

Taip britas pateko į Peterio Brötzmanno projektą „Machine Gun“ (1968), Manfredo Schoofo „European Echoes“ (1969), tapo pianisto Alexo von Schlippenbacho trio nariu. Kaip skiriamąjį vokiečių improvizuotojų bruožą E.Parkeris įvardijo tiesiog šamanišką jų muzikos intensyvumą ir energiją. „Man reikėjo surasti būdą kažkaip išgyventi toje pekloje“, - juokavo saksofonininkas.

Jis prigijo ir kituose europietiškuose kontekstuose – grojo šveicaro Pierre‘o Favre kvartete, olandų „Instant Composers Pool“ su Misha Mengelbergu and Hanu Benninku. Laisvojo džiazo įvairovė, prie kurios prisilietė E.Parkeris, suteikė jam neįkainojamos patirties.

Didelių ansamblių, kuriuose grojo šis saksofonininkas, repertuaras apėmė turbūt visus įmanomus džiazo stilių derinius. Jis improvizavo A.Schlippenbacho „Globe Unity Orchestra“, Chriso McGregoro „Brotherhood of Breath“, Barry Guy „London Jazz Composers Orchestra“, Kenny Wheelerio bigbenduose.

1969-aisiais užsimezgė jo ir būgnininko Paulo Lyttono draugystė. Jau kitąmet jiedu surengė ir savo pirmąjį viešą pasirodymą, kuris užtraukė duetui konservatyvesnių kritikų rūstybę dėl esą „nepakeliamo triukšmo“.

Tuo metu E.Parkeris papildė savo standartinį instrumentarijų egzotiškais etniniais bei savadarbiais mediniais pučiamaisiais. Vėliau neįprastų instrumentų virtuozas atsisakė, o jo duetas su P.Lyttonu virto trio su kontrabosininku B.Guy. Trijulė ėmė garsėti maždaug 1994-aisiais. Prie jos prisijungdavo ir tokie džiazo asai kaip K.Wheeleris, Paulas Rutherfordas, George‘as Lewisas, Markas Charigas. Ši grupė ir A.Schlippenbacho trio tebėra prioritetiniai E.Parkerio projektai.

Vis dėlto, nepaisant spalvingos ansamblinės patirties, saksofono grandas turbūt labiausiai vertinamas ir šlovinamas dėl savo solinių projektų ir jų hipnotizuojančios muzikos, kurią jis pats apibūdino kaip „polifonijos iliuziją“. Kritkai E.Parkerio solinius koncertus vadina unikaliu reiškiniu, o klausytojams lieka paslaptis, kaip vienas žmogus gali gyvai kurti tokias sudėtingas, intriguojančias kompozicijas.

Įdomu, kad laisvosios improvizacijos meistras randa laiko ir „populiaresniems“ kontekstams – jis yra muzikavęs su Annette Peacock, Scottu Walkeriu, Charlie Wattso bigbendu, grojęs šiuolaikinių kompozitorių Gavino Bryarso, Michaelo Nymano, Frederico Rzewskio kūrinius, rašo straipsnius apie etninę muziką.

Be viso to, 10-ajame dešimtmetyje E.Parkerio dėmesį užvaldė elektronika. Jis ėmė kurti elektroakustinius ansamblius bendradarbiaudamas su Philippu Wachsmannu, Walteriu Prati, Mario Vecchi, Lawrence‘u Casserley.

Įvairiomis progomis saksofonininkas būrė ir naujos sudėties akustinius trio – pavyzdžiui, su bosininku Paulu Rogersu, kurį vėliau pakeitė Johnas Edwardsas, ir būgnininku Marku Sandersu.

9 ir 10-ajame dešimtmečiais E.Parkeriui teko laimė pagroti su savo jaunystės herojais C.Tayloru, J.Coltrane’o perkusininku Rashiedu Ali, įrašinėti muziką su Paulu Bley. Jis atnaujino partnerystę su kolegomis amerikiečiais Anthony Braxtonu, Steve‘u Lacy, George‘u Lewisu, pradėjo bendradarbiauti su Borahu Bergmanu ir Joe Lovano.

Anot E.Parkerio, svarbiausios jam - dvi partnerių savybės: tai savitas braižas ir lankstumas scenoje. Būtent jos pelnė ir pačiam E.Parkeriui vieno iškiliausių gyvųjų instrumentininkų bei vieno originaliausių dabarties balsų šlovę.

Kontrabosininko ir kompozitoriaus Barry Guy interesų laukas apima senają bei šiuolaikinę muziką, džiazą ir improvizaciją. Jis dirbo su daugybe JAV ir Europos orkestrų, dėstė Londono „Guildhall School of Music“.

Artistas improvizuoti pradėjo trio su pianistu Howardu Riley‘um ir būgnininku Tony Oxley. Tuo metu jis taip pat įsiliedavo į Johno Stevenso ansamblius, tarp jų – „Spontaneous Music Ensemble“.

8-ojo dešimtmečio pradžioje B.Guy priklausė įtakingai laisvosios improvizacijos grupei „Iskra 1903“, kurioje grojo Derekas Bailey ir Paulas Rutherfordas. Po to kontrabosininko karjeros centru tapo E.Parkerio trio.

Maestro trumpai grojo ir kultinio britų kompozitoriaus Michaelo Nymano grupėje, populiarinančioje jo muziką.

Pats B.Guy taip pat yra sumanus ir išradingas kompozitorius. Tai liudija ne tik jo įkurto ir vadovaujamo „London Jazz Composers Orchestra“ diskografija. Kontrabosininko koncertinius kūrinius plačiai atlieka kameriniai orkestrai, ansambliai bei solistai. Viena kompozicijų – „Look Up!“ (1990) pelnė Karališkosios filharmonijos draugijos apdovanojimą.

B.Guy kūrinius užsako virtuoziški atlikėjai, kurie vertina novatoriškas instrumentines technikas ir išradingą garsyną, mėgsta kontaktuoti su publika. Visa tai būdinga pačiam B.Guy. Jis rengia solo rečitalius visoje Europoje, bendradarbiauja su improvizacinės, baroko ir šiuolaikinės muzikos žvaigždėmis.

Šiuo metu, be E.Parkerio trio, kontrabosininkas groja duetuose su E.Parkeriu bei savo žmona baroko smuikininke Maya Homburger, fortepijoniniuose trio su Marilyn Crispell ir P.Lyttonu, su Jaques Demierre ir Lucasu Niggli, su Agusti Fernandezu ir Ramonu Lopezu, dalyvauja Matso Gustafssono projektuose.

2000-aisiais kontrabosininkas įkūrė projektinį kolektyvą „Barry Guy New Orchestra“ (BGNO), kuris dalyvauja įvairiuose festivaliuose. Pirmieji du BGNO albumai pelnė „Choc“ apdovanojimą Prancūzijoje kaip metų geriausieji.

B.Guy dažnai kviečiamas dirbti su dideliais ansambliais kaip vadovas ir kompozitorius, taip pat rengti paskaitas ir meistriškumo kursus. Jis bendradarbiavo su „ICI Munich Orchestra“ ir „Glasgow Improviser’s Orchestra“, buvo kviestinis Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalio (JK) kompozitorius.

Devynerius metus gyvenęs Airijoje londonietis nuo 2006-ųjų yra įsikūręs Šveicarijoje, ten vadovauja su žmona jųdviejų įrašų kompanijai „MAYA“ ir tęsia savo įvairialypę muzikinę veiklą.

„Free“ džiazo perkusininkas Paulas Lyttonas būgnais susidomėjo būdamas 16-kos. Prieš įsiliedamas į Londono džiazo elitą, būgnininkas grojo šokių muziką, o pradėjęs džiazuoti Londone, kartu lankė tablos pamokas.

P.Lyttonas britų improvizacinės muzikos scenoje debiutavo 7 dešimtmečio pabaigoje ir įsitvirtino kaip išradingas, novatoriškas muzikantas. Jis buvo elektroninių eksperimentų pionierius, grojo savo išrastais instrumentais. Artisto įtaka iki šiol juntama jaunųjų improvizuotojų kūrybiniuose ieškojimuose.

Būgnininkas buvo vienas iš „London Musicians‘ Collective“ kūrėjų, 1976 metais jis padėjo perkusininkui Paului Lovensui įsteigti „Aachen Musicians’ Cooperative“.

Su E.Parkeriu ir B.Guy būgnininką sieja ne tik trio, bet ir E.Parkerio „Electro-Acoustic Ensemble“, kontrabosininko „London Jazz Composers’ Orchestra“, taip pat „King Übü Örchestrü“.

Kaip solistas ir su improvizacinės muzikos ansambliais jis gastroliavo po Šiaurės Ameriką, Japoniją ir Europą, bendradarbiavo ir keliavo su Kenu Vandermarku, Kentu Kessleriu, Jeffrey Morganu, kitomis džiazo legendomis.

P.Lyttono būgnai skamba nesuskaičiuojamoje daugybėje albumų.  

Vilnius Jazz'2017

Henri Texier Hope Quartet

Prancūzija

The Young Mothers

JAV

Evan Parker - Barry Guy - Paul Lytton

JK

ICP Orchestra

Nyderlandai

Marc Ducret trio feat. Liudas Mockūnas

Prancūzija-Lietuva

Fire! Orchestra

Švedija

Rob Mazurek

JAV

Infiltrators

Lietuva

Sunna Gunnlaugs Trio

Islandija

The History of European Jazz

Italija

 
Vilnius Jazz Young Power 2017

Bete Smate

Lietuva

13th grade

Lietuva

D.Jurevičius Group

Lietuva

Džiazlaif

Lietuva

 
Vilnius Jazz Young Power 2017 Guests

Brave noises

Lietuva