„Motion Trio“ pristato Portugalijos džiazo žvaigždes, įtakojusias šiuolaikinio džiazo suklestėjimą šioje šalyje. Lisabonos „free“ džiazo ir improvizacinės muzikos scena pradėjo stiprėti amžių sandūroje, o šiandien stebina pasaulį galingu proveržiu.

Šio proceso katalizatorius buvo 2001-aisiais įkurta „Clean Feed“ muzikos įrašų kompanija. 2008-aisiais internetinis žurnalas „All About Jazz“ ją paskelbė Metų muzikos įrašų leidykla. Prie jos ištakų stovėjo ir Rodrigo Amado.

Pagrindinę savo grupę „Motion Trio“ Amado subūrė 2009-aisiais, pakvietęs drauge muzikuoti du ilgamečius scenos partnerius. Kritikai šio trio kūrybą vadina „free“ džiazo etalonu dėl jo įtaigos, nuoširdumo ir profesionalumo. Grupės muzikoje dera bopo dvasia ir „free“ improvizacijų ugnis – žvalgydama naujus džiazo horizontus, trijulė neatmeta tradicijų.

Ansamblis grojo ir įrašinėjo muziką su daugeliu iškilių pasaulio improvizuotojų, tarp jų – Jebu Bishopu, Peteriu Evansu, Steve’u Swellu, Matthew Shippu, Larry Ochsu, išleido šešis albumus. Du šių albumų, įgrotus su Peteriu Evansu ir sulaukusius puikaus kritikų įvertinimo („The Freedom Principle“ ir „Live in Lisbon“), išleido Vilniaus „NoBusiness“ įrašų kompanija.

2016-aisiais džiazo pasaulio įvykiu tapo „Motion Trio“ albumas „Desire & Freedom“, įgrotas studijoje be kviestinių muzikantų – taip pat kaip debiutinis 2009-ųjų „Motion Trio“. Trijulės grįžimas po septynerių metų prie šio formato buvo pergalingas. Kritikai pripažino „Desire & Freedom“ geriausiu darbu gausioje Amado diskografijoje, o „The Wire Magazine“ ir įtakingas Ispanijos laikraštis „El País“ jį išrinko metų albumu.

„Motion Trio“ pasirodė daugybėje svarbių scenų visame pasaulyje, tarp jų – „The Stone“ klube Niujorke, „Bimhuis“ – Amsterdame, „Snug Harbor“ – Naujajame Orleane, „Hideout“ – Čikagoje“, „Jazz House“ Kopenhagoje, „Cafe Oto“ Londone, „De Singer“ Antverpene, „Manufaktur“ Štutgarte.

Šiame turnė trio lydi vienas Europos „free“ džiazo flagmanų pianistas Alexanderis von Schlippenbachas, grįžtantis į „Vilnius Jazz“ sceną po 31-erių metų pertraukos.

„Motion Trio“ įkvėpėjas saksofonininkas Rodrigo Amado laikomas vienu Europos džiazo lyderių. „El Intruso“ tarptautinės kritikų apklausos dalyviai – per 50 kritikų iš 18 šalių – penkerius metus iš eilės jį išrinko vienu ryškiausių tenorinio saksofono meistrų šalia tokių autoritetų kaip Evanas Parkeris, Joe Lovano, Kenas Vandermarkas, Chrisas Potteris.

Anot „AvantMusicNews“, šiandien tiesiog neįmanoma išklausyti visų pasirodančių „free“ džiazo įrašų – išgyvename jų bumą, tačiau Amado darbų nepastebėti negalima – jis yra moderniosios eros „free“ džiazo pažiba. Saksofonininko įnašas į džiazą netgi lyginamas su Colemano Hawkinso, Eddie „Lockjaw“ Daviso, Sonny Rollinso, Archie Sheppo įtaka kelioms džiazo kartoms.

Amado gimė Lisabonoje, pradėjo groti saksofonu tik 17-kos. Neilgai pastudijavęs Lisabonos „Hot Club Music School”, jis pradėjo groti roko, popmuzikos ir eksperimentiniuose projektuose. Būtent jo įrašai su saksofonininku Paulo Curado ir amerikiečių trio – trombonininku Steve’u Swellu, bosininku Kenu Filiano ir būgnininku Lou Grassi – sugulė į pirmąjį „Clean Feed“ albumą.

Netrukus Amado subūrė projektinį kolektyvą „The Lisbon Improvisation Players“ (LIP), įrašinėjantį muziką ir koncertuojantį įvairiomis sudėtimis iki šiol. Šis tęstinis projektas atskleidė didžiules saksofonininko galimybes ir išpranašavo jo skrydį į pasaulio scenas.

2004-aisiais Amado pradėjo bendradarbiauti su amerikiečiu bosininku Kentu Kessleriu ir norvegų būgnininku Paulu Nilssenu-Love ir atkreipė įtakingų kritikų dėmesį į save drauge įgrotais albumais. Kitoje tarptautinėje jo grupėje grojo kornetistas Tayloras Ho Bynumas, bosininkas Johnas Hebertas ir būgnininkas Geraldas Cleaveris. Su Teksaso trimitininko Denniso Gonzalezo grupe „Yells at Eels“ jis išmaišė Rytų Europą, su Lisabonos gitaristo Luiso Lopeso „Humanization Quartet“ – JAV.

Pastarąjį dešimtmetį savo kūrybos vizijas kaip lyderis, be „Motion Trio“, Amado realizavo su „Wire Quartet“ (partneriai – gitaristas Manuelis Mota, bosininkas Hernanis Faustino ir būgnininkas Ferrandini) bei trio „Hurricane“ (su Ferrandini ir DJ Ride).

Pernai Amado išleido antrąjį albumą („A History of Nothing“) su šiuolaikinio džiazo banginiais Joe McPhee, Chrisu Corsano ir Kentu Kessleriu, šiemet – dueto su Corsano („No Place To Fall“) bei trio su Gonçalo Almeida ir Onno Govaert’u („Summer Bummer“).

Kaip lyderis jis iš viso įgrojo per 20 albumų ir dar per 30 padėjo įrašyti kitiems. Amado muzikai skirta šimtai recenzijų žurnaluose, laikraščiuose ir interneto bloguose.

Violončelininkas Miguelis Mira iš pradžių mokėsi skambinti gitara, vėliau studijavo bosą Lisabonos „Hot Club Music School”. Per keturis dešimtmečius trunkančią savo karjerą jis muzikavo su visa plejada Portugalijos įžymybių.

Šalia intensyvaus darbo su „Motion Trio“, violončelininkas pasirodo „The Lisbon Improvisation Players“ projektuose, muzikuoja su „Variable Geometry Orchestra“ ir „Iridium String Quartet“. Tarp dabartinių jo partnerių paminėtini Johnas Lucasas, Josephas Bruno Parrinha, Johnas Parrinha, João Pedro Viegasas, Alipio Carvalho Neto, Ernesto Rodriguesas, Armando Gonçalves Pereira, Hernani Faustino, Rodrigo Pinheiro, Zé Lencastre, Louisas Desirat, Luisas Lopesas, Philipas Sousa, Pedro Roxo, Johannesas Kriegeris, Marcello Maggi, Paulo Curado ir kt.

Būgnininkas Gabrielis Ferrandini gimė Kalifornijoje, kur likimas nubloškė jo tėvą portugalą, užaugusį Brazilijoje, ir motiną brazilę. Tačiau džiazu jis susižavėjo Portugalijoje ir išsiugdęs savitą grojimo būgnų lazdelėmis manierą tapo vienu ryškiausių Vakarų Europos būgnininkų.

Jis groja visose pagrindinėse Amado gurpėse ir LIP projektuose, taip pat priklauso garsiam Lisabonos „Red Trio“, bendradarbiauja su šiuolaikinio džiazo korifėjais Robu Mazureku, Alberto Pintonu, Alfred "23" Harthu, Raymondu Stridu, Davidu Stackenu. Scena jį taip pat suvedė su Alexanderiu von Schlippenbachu, Axeliu Dörneriu, Evanu Parkeriu, Johnu Butcheriu, Nate’u Wooley, Peteriu Evansu, Stenu Sandellu, Thurstonu Moore’u ir daugeliu kitų garsenybių.

Neseniai būgnininkas susidomėjo kompozicija ir ėmėsi įgyvendinti savo autorines idėjas su bendražygiais saksofonininku Pedro Sousa ir kontrabosininku Hernaniu Faustino.

Pianistas Alexanderis von Schlippenbachas yra ir vienas ryškiausių Europoje „free“ džiazo grupių lyderių. Grupes jis pradėjo burti prieš 50 metų, iš karto po Kelno aukštosios muzikos mokyklos baigimo. Tarp pirmųjų jo kolektyvų buvo trio su Evanu Parkeriu ir Paulu Lovensu bei duetas su Sven-Ake Johanssonu.

2016-aisiais festivalis „Jazzfest Berlin” paminėjo jo suburto „The Globe Unity Orchestra“ 50-metį. 1988 metais Schlippenbachas įkūrė kitą garsų kolektyvą – Berlyno šiuolaikinio džiazo orkestrą – šio žanro kompozitorių kūrybai propaguoti. Orkestras pristatė visą būrį Europos avangardinio džiazo žvaigždžių, tarp jų – Evaną Parkerį, Paulą Lovensą, Kenny Wheelerį, Mishą Mengelbergą, Aki Takase.

10-ajame dešimtmetyje pianistas pasišventė duetams su Tony Oxley, Samu Riversu, Aki Takase, pradėjo gaivinti Theloniaus Monko palikimą su Rudi Mahallu ir jo grupe „Die Enttäuschung“.

Menininko darbai įamžinti daugybėje radijo įrašų, vinilinių ir kompaktinių plokštelių. Remiamas Goethe’s instituto jis gastroliavo Azijoje, Australijoje, JAV.

Schlippenbacho nuopelnai džiazui įvertinti Berlyno miesto prizu (1976), „Schallplattenpreise der UDJ“ (1980/1981), Alberto Mangelsdorffo prizu (1994), Vokietijos kritikų apdovanojimu už įrašus „Monks Casino“ (2005), „SWR-Jazz Award“ (2007). Prieš dvejus metus jam įteiktas valstybinis apdovanojinas „Bundesverdienstkreuz am Band“ (2017).