Avangardo ir „noise“ scenos legenda, iškilus japonų multiinstrumentininkas, gitaristas, kompozitorius, įrašų prodiuseris Otomo Yoshihide sugrįžo į „Vilnius Jazz“ festivalį po 31-erių metų pertraukos su savo svarbiausiu gyvenimo projektu.

„Otomo Yoshihide Special Big Band“ yra garsiojo „Otomo Yoshihide New Jazz Quintet“ ir iš jo išaugusio „Otomo Yoshihide New Jazz Orchestra“ įpėdinis. Šio kolektyvo kūrybą taip pat įtakojo Otomo ansamblio „Oto Asobi no Kai“ bei projekto „Bon Odori“, skambėjusio Fukušimos tragedijai atminti skirtame festivalyje, patirtis. Už projektą „Fukušima“, apėmusį įvairias Japonijos vietoves, O. Yoshihidei 2012 m. buvo įteiktas Švietimo ministerijos apdovanojimas.

Būtent šie muzikantai įgrojo ir hitu Japonijoje tapusį, Japonijos įrašų apdovanojimu įvertintą ir sulaukusį didelės komercinės sėkmės garso takelį populiariai televizijos dramai „Amachan“.

„Otomo Yoshihide Special Big Band“ muzika atspindi lyderio fantaziją ir universalumą bei muzikantų individualų braižą. Joje žėri spalvingi instrumentų tembrai, stebina stilistinis pučiamųjų lankstumas, žavi ugningas būgnijimas ir visada išnyrančios staigmenos, kuriančios keistą, nuotykingą atmosferą. O. Yoshihide džiaugsmingai vadovauja šiam nenuspėjamam improvizuotojų chorui.

Ar įmanoma vienu metu būti aistringam avangardininkui ir populiariosios kultūros fenomenui, retoriškai klausė „All about Jazz“, pasirodžius pirmajam šio kolektyvo albumui „Live At Shinjuku Pit Inn“. Smalsiam nežimomų muzikos pasaulių tyrinėtojui O. Yoshihidei tai pavyksta. 2015-ųjų albume atsispindi daugybė jo pomėgių – nuo susižavėjimo Charlie Hadenu ir Ericu Dolphy iki jo potraukio kurti muziką kinui ir televizijos šou.

Prieš kelerius metus pasirodė antrasis, jau studijinis bigbendo albumas „Stone Stone Stone“, išleistas naujos įrašų kompanijos „Little Stone Records“. Pasak Otomo, albumo ir leidyklos pavadinimus sieja bendra idėja. Juos įkvėpė įrašas apie politines realijas socialiniame tinkle „Twitter“: „Mes mėtėme mažus akmenėlius, ir kalnas pajudėjo“.

Albumą „Stone Stone Stone“ grupė įrašinėjo per koronaviruso pandemiją. „Tuo metu ėmiau galvoti, kad įprastas mano darbas, nuoširdi kūryba – tai tarsi tie maži akmenėliai. Nepaisydami nieko, mes turime įrašinėti albumus, kurti leidyklas su senais ir naujais bendražygiais. Taip nusiteikęs ėmiausi darbo per pandemijos negandas. Tikiuosi, kad „Little Stone Records“ taps vieta, kur maži akmenėliai išjudina kalnus“, – pasakojo projekto lyderis.

Otomo Yoshihide radikaliai pakeitė improvizacinės muzikos lauką, savo kūryba apimdamas daug žanrų ir formatų. Jis vadovauja tradiciniams ir avangardinio džiazo ansambliams, kuria meinstryminius garso takelius kinui ir televizijai, prodiusuoja minimalistinę elektroakustinę muziką, dekonstruoja džiazą ir popmuzikos klasiką, naudoja kūryboje patefonus ir etninius instrumentus.

Jo kompozicijos stebina stilistine įvairove. Multiinstrumentininkas kaip žuvis vandenyje jaučiasi laisvojoje improvizacijoje, „noise“ ir popmuzikoje. Otomo daug metų tyrinėja elektronines technologijas ir tapo elektroakustinės improvizacijos vienu pradininkų. Jis sukūrė daugiau kaip šimtą kompozicijų kinui, televizijai, kitiems vizualiniams projektams. Improvizacijos meistras randa laiko taip pat užsiėmimams su neįgaliais vaikais.

Pats būdamas vaikas, jis savarankiškai sukonstravo radijo aparatą ir elektroninį generatorių, paauglystėje ėmė kurti garso koliažus juostiniu magnetofonu. Mokykloje Otomo grojo roko grupėje, paauglystėje susidomėjo ir laisvuoju džiazu. Jis gimė Jokohamoje, vėliau gyveno Fukušimoje. 20-metis išvyko į Tokiją mokytis pas džiazo gitaristą Masayuki „Jojo“ Takayanagi.

Universitete susižavėjęs etnine muzika, O. Yoshihide ėmė studijuoti Kinijos kultūros revoliucijos laikų instrumentus, buvo nukeliavęs į Hainano provinciją Kinijoje tyrinėti vietos muzikinės kultūros. Grįžęs į Tokiją, nėrė į laisvąją improvizaciją – grojo Goodmano klube su saksofonininku Junji Hirose, grupėmis „No Problem“ ir ORT (su Kyoko Kuroda), vėliau prisijungė prie bosininko Kato Hideki grupės „Player Piano“.

10-ajame dešimtmetyje O. Yoshihide labiausiai išgarsėjo kaip lyderis eksperimentinio roko grupės „Ground Zero“, kuri jungė kūryboje „trash“ energiją, garso koliažus, 7-ojo dešimtmečio popmuzikos, Pekino operos ir daugybę kitų stilių, naudojo patefonus, elektroniką, tradicinius japonų instrumentus.

„Ground Zero“ iširus, Otomo braižas iš esmės pasikeitė – minimalistiniai projektai „I.S.O“ ir „Filament“ (abu su ilgamete bendražyge Sachiko M) jį išgarsino kaip elektroakustinės improvizacijos meistrą. Jis taip pat dalyvavo „PantyChrist“ ir „Microcosmos“ (su Tenko) projektuose, įrašinėjo muziką su Kenny Millions, Günteriu Mülleriu, „Voice Crack“, patefonų virtuozais Martinu Tétreault ir Christianu Marclay.

Naujas kūrėjo ieškojimų etapas prasidėjo 2001-aisiais, subūrus „New Jazz Quintet“, kuriame O. Yoshihide sutelkė dėmesį į gitarą. Šią grupę sudarė Japonijos džiazo pažibos. 2005 m. ji peraugo į „New Jazz Orchestra“.

O. Yoshihide bendradarbiavo su daugybe improvizacinės muzikos grandų, tarp jų – Johnu Zornu, Yamatsuka Eye („Boredoms“), Dereku Bailey, Christianu Marclay, Jimu O’Rourke, Evanu Parkeriu, avantroko meistru Hoppy Kamiyama, skandinavų trio „The Thing“ ir jo būgnininku Paalu Nilssenu-Love, prancūzų elektroakustinės muzikos pionieriumi Lucu Ferrari, išleido solo ir trio albumų su Hiroaki Mizutani bei Yasuhiro Yoshigaki, taip pat su Rogeriu Turneriu, „noise“ pionieriais „Hijokaidan“.

Pastaruoju metu O. Yoshihide mėgsta burti kolektyvus, kuriuose su profesionalais improvizuoja muzikos mėgėjai. Nuo 2017 m. jis yra Saporo tarptautinio meno festivalio vadovas, nuo 2014 m. vadovauja savo sumanytam projektui „Azijos ansambliai“.