29th Vilnius Jazz Festival. 13-16 October, 2016
Press about the festival Vilnius Jazz'2003
 
Žmonės su kino jausmu
Vaidas JAUNIŠKIS, Omni.lt, 2003.09.22
 

Sekmadienį (09.21) pusę dešimtos vakaro prasidėjo paskutinis "Vilnius Jazz 2003" koncertas, kurį lygiai gali pavadinti ir kino seansu. "The Cinematic Orchestra" atliekama muzika, sukurta Dzigos Vertovo filmui "Žmogus su kino kamera" Porto festivalio užsakymu, pratęsė tradiciją iš naujo permąstyti filmus, kurių prasmė jau buvo visiškai aiški.

Koncertas pratęsė tradiciją, jau pažįstamą iš "Drakulos", kurią prieš keletą metų iš naujo įgarsino Philipas Glassas su "Kronos" kvartetu (minimalizmas "siaubiaką" kiek pasaldino), su nauju "Metropolio" garso takeliu. Šįkart laukė bene įdomiausias eksperimentas.

Pats filmas, kažkodėl pas mus netapęs kultiniu, yra pakankama erdvė džiazui ar bet kokiai kitai drąsiai muzikos versijai: eksperimentai su montažu, ekspozicijomis, veidrodiniais atspindžiais, rakursų panorama stulbina. Ir kai prisimeni, kad Vakaruose prieš metus iki jo 1928 m. Louisas Bunuelis sukūrė savo drąsųjį manifestą - "Andalūzijos šunį", šis prieš 1929 m. gimusį Dzigos Vertovo šedevrą atrodo kaip miesčioniška melodrama. Didmiesčio gyvenimas nuo ryto iki vakaro, atskiros detalės, apimančios ir mases, ir atskirus žmones, ir, be abejo, gamybinė tematika "The Cinematic Orchestra" versijoje visai kitaip pakreipia pačius filmo akcentus, nors muzika vis dėlto lieka taperio vaidmenyje. Tačiau tai nėra kino ir muzikos kalbų dvikova, o itin vykęs ir be galo taktiškas duetas.

Pirmiausia nejauti to taperio, kurio fortepijoninius pakliurksėjimus - beveik kaip ant seilės užėjo - girdėjai sovietinėje versijoje. Vadinasi, visiškai nėra to didžiulio sovietinio optimizmo, o yra paprasčiausiai gyvenimas mieste. Tvyranti įtampa auštant rytui, pirmųjų parduotuvių atidarymas, žmonių minia, plūstanti į turgų, gamyklas, Odesos tramvajai... Tą įtampą "orkestrantai" kelia iki hičkokiškos (ypač kai keliasi pora į darbą, valkata pabunda ant suoliuko), o vėliau jau prasideda karas - dėl kiekvienos dienos būvio. Diena kaip pergalė. Bet ne penkmečių, o alinančio miesto darbo. Ši įtampa sukuria ir kitą vertinimo tašką - tai Vakarų žvilgsnis į Rytus (ar negeografiškai nusakomus sovietus), tad britų muzikos dėka pastebimesnis tampa individas, atskirų žmonių scenelės (vedybos, skyrybos).

Šiandien pastebi tai, ką Vertovas tik fiksavo: dar ukrainiečiai gerai nemoka rusiškai ir kirilica rašo "Pošta", "Šliub"; propagandiniai plakatai jau gali tapti "meno" objektais. Bet "The Cinematic Orchestra" muzikantai žino, kas buvo vėliau, - iš čia muzikinė įtampa įgauna istorinio žvilgsnio matmenis. Vėliau seka darbo automatizmas, cigarečių pakavimas, siūlų ritės, telefonisčių laidai. Ir tai, ką rusų taperis galėjo iliustruoti Sviridovo "Vremia vperiod", čia trata tiesiog visa gožiantis būgnų solo: intonacija tampa pats gyvenimo ritmas. Bet tai, ką stengtasi nusakyti kaip "guvi, gyvenimo džiaugsmo kupina intonacija, mažoriniai ritmai" ("Enciklopedinis kino žodynas", Maskva, 1986 m.), "orkestrantai" mažų mažiausiai kvestionuoja: ar kas tą mažorą girdėjo per nebyliojo kino seansą? Nelygu kaip pianistas sugros...

Ir filmo ritmas yra tik ritmas: šie orkestrantai savo muzika pirmiausia stulbinamai tiksliai ir iki detalės precizikos (triskart skubiai kabinamas telefono ragelis - trys "suimprovizuoti" pianino akordai) išryškino kino ritmą. Ir parodė, koks vientisas ir apgalvotas yra tas anuomet šokiravęs Vertovo montažas. Tiesmuko iliustratyvumo muzikoje yra tik pora sekundžių - saksofonas "įgarsina" laivo ūkimą, bet tai bendrame muzikos fone atrodo kaip juokinga iliustracija animaciniam filmui. Visa kita yra pačių britų interpretacija, kurios pagrindas - minėtas istorinis žvilgsnis. Iš šių dienų pažvelgiama, kas pasidarė ir kas liko iš tų metų optimizmo, iš milžiniškų elektrinių statybų, darbo žmonių laimės. Tačiau muzika nesiekia ir parodijos, komentaro, ji tiesiog - bandymas kuo tiksliau perteikti filmą moderniu muzikiniu mąstymu. Todėl ir semplų pagrindas, ir vinilo braižymai (scratching) čia nėra vien dėl "modernumo", o dėl to, kad tokia šiandienos miesto muzika. Taip susitinka du miestai - 1929 m. Odesa ir XXI a. didmiestis. Kad ir džiazavimu, išsiskiriančiais ir vėl susijungiančiais motyvais: tiesiog per anksti gimęs postmodernizmas, - nesuprasi, kas yra tikrasis filmo herojus - žmogus su kino kamera, kurį visada filmuoja nematomas kitas, o šio filmą klijuoja montažininkės pirštai su ryškiais nagais, kuriuos jai tik ką nulakavo pirmojo filme.

Filmas su nauja versija jau išleistas ir CD bei DVD formatais. Visiškai pagrįstai jie gali tapti kultiniais ir pas mus - bent jau ši kino versija nekelia abejonių vienu atveju: tai įdomiausias ir gražiausias šio filmo garso takelis. Kad ir kaip grožis būtų subjektyvus.


< grįžti