16-asis "Vilnius Jazz" pristatė džiazo novatorius iš aštuonių pasaulio šalių

Kunkuliavo aistros

Tarptautinis naujojo džiazo festivalis "Vilnius Jazz 2003" šauniai įveikė praėjusį savaitgalį įsiplieskusią kultūros renginių konkurenciją.

Senus gerus laikus priminė publikos antplūdis į jo pirmųjų dienų koncertus, juos lydėję artistų bisai, karšti publikos komentarai ir net ginčai.

Ietys lūžo dėl "triukšmininko" Juozo Milašiaus, niujorkietės pianistės bei kompozitorės Myros Melford grupės "Be Bread", vokiečio akordeonininko Manfredo Leuchterio kvinteto, dėl festivalio krypties, jo atidarymų restorane "Neringa".

Intymiai "Neringos" auditorijai šiemet buvo pristatytas Arūno Šlausto ir Danieliaus Praspaliauskio kvinteto naujas albumas su įspūdingu praėjusio "Vilnius Jazz" projektu.

Niujorkiečių staigmenos

Bene labiausiai šiemet festivalyje laukta M.Melford, sugrįžusi į Vilnių po 10 metų su Niujorko naujojo džiazo lyderiais - trimitininku Cuong Vu, bosininku Stomu Takeishi ir būgnininku Elliotu Humberto Kavee, sukėlė prieštaringus įspūdžius.

"Didžiausias mano gyvenimo iššūkis - kuo tiksliau perteikti muzika savo idėjas", - sakė "Lietuvos rytui" romantike ir laukine muzikų pasaulyje vadinama M.Melford.

Jos maksimalizmą liudijo ir grojimas, ir konstruktyvios kompozicijos. Jas M.Melford, regis, gludina iki tobulybės, drąsiai brėždama savo talentingiems partneriams jų vaidmenų ribas.

Juo labiau intrigavo kitų kvarteto narių galimybės, kartais prasiverždavusios įdomiausiais epizodais, gundžiusios fantazuoti, kaip skambėtų šių asmenybių muzika be M.Melford.

C.Vu grojo, lyg būtų gimęs su trimitu rankose, nejučia užburdamas savo plastiška, natūralia kalbėsena.

Iššūkiai neapvylė

Šiemetis "Vilnius Jazz" tapo išbandymu perkusininkui Vladimirui Tarasovui bei vokiečių trombonininkui Nilsui Wogramui, vos ne ekspromtu pakeitusiems iškritusius iš rikiuotės garsaus japonų saksofonininko Kazutoki Umezu bei turkės vokalistės Saadet Turkoz partnerius.

Drąsus iššūkis turint omeny gaivališką K.Umezu natūrą ir subtilų etninį S.Turkoz repertuaro koloritą.

Koloristas V.Tarasovas, rodėsi, buvo pasmerktas likti nepaprastai iškalbingo ir kartu lakoniško "free" virtuozo šešėlyje.

N.Wogramas, prieš penkerius metus užsirekomendavęs "Vilnius Jazz" kaip išradingas, ekspresyvus pūtikas bei kompozitorius, šį kartą nustebino visiškai nauju savo veidu, intuityvisto talentu, sukurdamas subtilų dizainą mistiškiems S.Turkoz kūriniams.

Kitokio tipo - koncertiškas, kiek komerciško atspalvio buvo antrasis festivalyje pasirodęs "world music" ansamblis - M.Leuchterio kvintetas "Arabesque", įtraukęs į savo programą net "The Beatles" aranžuotę.

Girdėti tokį koncertą renginyje, kurio misija jau 16 metų - remti unikalią muzikinę raišką, ko gero, mažesnis paradoksas, negu matyti šiame koncerte džiūgaujančią šitiek metų ugdytą festivalio publiką.

M.Leuchterio charizma kuria stebuklus. Po koncerto "Arabesque" kompaktinių diskų šūsnis akimirksniu dingo nuo prekystalio.

Gitaristo simfonija

Festivalio kontrastingus energetinius polius įkūnijo italų "Musica Reservata" tykios, Rytų meditacija alsuojančios improvizacijos ir J.Milašiaus "Power Trio" (J.Milašius - gitara ir personalinis kompiuteris, Skirmantas Sasnauskas - trombonas, vokalas, Arkadijus Gotesmanas - mušamieji) žaižaruojanti garsų magma.

Šįkart skandalingasis gitaristas, pasitelkęs garso menininką Darių Čiutą, sukūrė tikrą skambesių simfoniją, leisdamas tiesiog fiziškai erdvėje pajusti gaivališką elektrinių ir akustinių štrichų žaismą, D.Čiutos kompiuterinį "gruntą", gyvybės ir sintetikos harmoniją.

Kompoziciją nutraukusios bosanovos efektas buvo - lyg nusileidus iš viršgarsinio lėktuvo ant dviračio. Chuliganizmas, bet argi ne žavus?

Net akustinis saksofonininko Fredriko Nordstromo kvintetas iš Švedijos, nepaisant muzikantų meistriškumo bei kaitrių trimitininko Magnuso Broo improvizacijų, pasirodė šaltesnis.

Atgijęs Rusų dramos teatras sugrąžino "Vilnius Jazz" publikai pasiilgtą jaukumą, barus bei alų.

Su šia vieta vėl siejamos ir nuolatinių džiazo koncertų viltys.