29th Vilnius Jazz Festival. 13-16 October, 2016

DŽIAZO METRAS IŠ JERUZALĖS. Keturi klausimai Viačeslavui Ganelinui

Antanas GUSTYS
 

Šių metų birželio 6-9 dienomis Austrijos sostinėje - Vienoje vyko tarybinio avangardinio džiazo festivalis, kurį organizavo muzikinė agentūra "Ears Ahead". Trijuose festivalio koncertuose klausytojai išgirdo V.Čekasino kvartetą, V.Ganelino ir M.Markovičiaus duetą (Izraelis). P.Vyšniausko trio bei V.Tarasovo programą "Atto International", atliktą kartu su perkusistu iš Alžyro Guemu. Daugelis tikėjosi dar kartą išgirsti legendinį V.Ganelino trio, bet tai neįvyko nei koncertų metu, nei po jų vykusiuose džemsešenuose džiazo klube "Blue tomato". Todėl trečiąją festivalio dieną atlikęs savo programą ir išklausęs P.Vyšniausko trio, V.Ganelinas dar gerą pusvalandį pagrojo su P.Vyšniausku, pritariant M.Markovičiui ir G.Laurinavičiui. Festivalis įvyko originalioje aplinkoje - Vienos technikos muziejaus salėje. Pertraukų metu žiūrovai galėjo susipažinti su senaisiais technikos stebuklais - pradedant pirmaisiais kalkuliatoriais ir baigiant lėktuvais. Ten pat po koncerto šių eilučių autorius Antanas GUSTYS kalbėjosi su V.Ganelinu.

- Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas po to, kai išvažiavote į Izraelį, ką dabar veikiate?

- Izraelyje aš tik pusantrų metų. Po persikėlimo iš vienos vietos į kitą pirmiausia reikia sutvarkyti buitį ir tik po to - visa kita. O man vienu metu teko spręsti tiek buitines, tiek kūrybines problemas. Vežiausi plokšteles, straipsnius apie tai, kur ir kaip mes grojome. Žodžiu, tai suprantama savireklama. Nors mane jau pažinojo, pasitiko, tiesiai iš aerouosto nuvežė į džiazo klubą, tačiau vis dėlto reikėjo dar įrodinėti, kas tu esi. Per šiuos pusantrų metų aš padariau gana nemažai: dalyvavau Izraelio festivaliuose (čia reguliariai vyksta festivaliai ir koncertai), ir jau kaip Izraelio atstovas važiuodavau daugiausia į Europą. Daug koncertavau Suomijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Jugoslavijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje ir t.t. Šiuo metu koncertuoju Austrijoje, kur mes visi susitinkame. Man malonu, kad mes čia pasirodome. Galvojome, kad tai paprastas koncertas, bet pasirodo - tai lietuviško džiazo festivalis todėl, kad visi - Lietuvos atstovai. Gyvenau Lietuvoje ir man tai ne tik gyvenimo gabalas. Tai daug daugiau.
Be to, tapau Izraelio kompozitorių sąjungos nariu, jau parašiau muziką keliems skirtingų teatrų spektakliams. Apskritai kažkas juda, aš tikiuosi, kad į gera.

A.G.: Papasakokite apie džiazo gyvenimą Izraelyje. Kaip Jūs suradote džiazo muzikantus ir su kuo dabar grojate?

- Prieš kelionę į Izraelį žinojau, kad ten, rodos, gyvena Kunstmanas. Tai geras muzikantas iš Leningrado. Žinojau, kad gyvena Mika Markovičius iš Vilniaus, kuris daug grojo big-bende, bet daugiausia su Čekasinu, truputį su Vyšniausku. Bet tai buvo atsitiktiniai susitikimai darbe, naktiniame bare. Aš atskridau iš Vienos pavargęs, mane tiesiai iš aerouosto korespondentai nuvežė į džiazo klubą, kur kaip tik grojo Kunstmanas, Perifeškovičius.Tai labai geras pianistas iš Rygos. Grojo ir Kaminskis - vietinis izraelietis. Grojo ir kažkoks "bosas" iš Prancūzijos, kuris šiuo metu gyvena čia, Izraelyje. Vėliau aš pajutau (o aš dar dėstytojauju Jeruzalės akademijoje, džiazo kompozicijos ir džiazo solfedžio fakultete) gana turtingą kūrybinį gyvenimą. Man tai buvo atradimas. Aš galvojau, kad ta šalis kažkur toli, kad ten apskritai nėra džiazo, o gal ir visai blogai su menu. Bet pamačiau kaip tik aktyvų gyvenimą visose sferose. Labai daug įvairių festivalių - muzikinių, teatrų, tarp jų ir pasaulinių. Labai geri simfoniniai orkestrai. Daug chorų. Man buvo netikėta, kad toks aktyvus džiazo gyvenimas. Daug džiazo muzikantų yra baigę džiazo mokyklą Berklyje. Tai Amerikos mokykla. Taigi jie pranoksta mus, kurie mokėsi Konservatorijoje. Aš bandžiau groti ir su Kaminskiu, ir su Boria Gameru - jis geras saksofonistas iš Rygos. Stengiuosi ilgai negroti su tais pačiais žmonėmis, kad nebūtų jokių naivių įsipareigojimų. Vienas didžiausių pavojų džiaze - tai tarpusavio santykių problemos. Jeigu žmonės vienijasi, jiems patinka tam tikra muzika, tai jie be akmens užantyje su malonumu groja šią muziką. O jei yra skirtingų žmonių - tai dar įdomiau. Nusprendžiau eksperimentuoti su naujais žmonėmis. Dabar aš groju arba solo, arba su Mika Markovičiumi. Mus jungia bendra atmosfera, mus jungia tai, kad abu augome Lietuvoje. Tai svarbu todėl, kad Lietuvoje džiazo muzika turbūt pati stipriausia Sąjungoje. Ir nors jis negrojo džiazo Izraelyje - labai greitai jį perprato. Taip pat bandžiau groti su violančelistu, izraeliečiu Juvaliu Mesleriu, bet jis šiuo metu turi savo "sudėtį", kuri vadinasi "West-East". Jie groja truputį rytietiška kryptimi labai įdomią muziką. Jis vienas iš to ansamblio vadovų ir negali jo palikti. Paieškojau kito varianto ir radau. Tai - Viktoras Fonariovas iš Rygos, geras bosininkas. Jam buvo šiek tiek sunkiau, jis vyresnis už mus, daugiausia grojo tradicinę muziką, baigė klasikinio kontraboso klasę. Ilgai grojo simfoninę muziką. Dabar jis vyriausiasis garso režisierius Rotšildo studijoje. Žodžiu, aš jį nukankinau, pasakiau, kad man reikia violančelės. Muzikantui buvo sunku, jis lyg peržengė pats save, bet man atrodo, kad jam patiko. Mes buvome Norvegijoje, Vokietijoje, atrodo, pasirodėme neblogai.

A.G.: Šiais metais pirmą kartą organizuojami du tarybinio avangardinio džiazo festivaliai. Kaip Jūs vertinate tai, kad Jus kviečia į tarybinio džiazo festivalį? Ar stebite tarybinio džiazo raidą, kitimą?

- Aš jame nedalyvauju. Kiekvieną kartą labai įdėmiai skaitau - ar ten parašyta "Izraelis"? Man tai labai svarbu todėl, kad kiekvienas žmogus turi atstovauti savo tautai, jei jis gyvena Tėvynėje. Todėl man labai svarbu, kad iš paskos nebūtų šleifo. Ne todėl, kad tai yra blogai, bet jeigu aš gyvenu Izraelyje, vadinasi, nenoriu būti kosminiu žmogumi. Tai pirma. Šiuo metu mes Vienoje. Čia parašyta, kad aš išvažiavau į Izraelį. Mane tai, atvirai sakant, kiek nuramino todėl, kad tai sudeda visus taškus ant "i". Tai labai svarbu. Mano dalyvavimas čia buvo šiek tiek keistas. Aš net klausiau Ciuricho festivalio organizatorės Siuzanos Taner, kodėl būtent aš, juk tada reikia visų muzikantų iš TSRS, kurie seniai išvažiavo, reikia juos visus surinkti iš viso pasaulio. Bet kaip man perdavė Leo Feiginas, visų pirma, Izraelyje aš neseniai, antra - aš ten vos ne vienintelis avangardinio džiazo pionierius. Man tai malonu, ir ne todėl, kad norėčiau nutraukti kažkokius ryšius. Tai būtų kvaila, nes neturiu jokių žmogiškų nuoskaudų. Išvažiavau todėl, kad atsirado kažkoks žmogiškas vakuumas mano šeimos, draugų, žmonos atžvilgiu. Aš laimingas, kad gyvenu Izraelyje. Visu pusantrų metų esu džiaugsmo euforijoje. Visi sako: palauk, gyvenimas sudėtingas . Aš tuo tikiu. Ne todėl, kad turiu aukso kalnus. Sunku, nes reikia mokytis kalbos, kuri yra gana sunki, o aš nelabai gabus joms. Be to, visą laiką reikia įrodinėti, kas tu, koks, kodėl - tai Vakarų pasaulis. Ir taip visą laiką. Mano buvimas Vienoje darosi dar malonesnis ir dar keistesnis. Ne dėl to, kad aš dabar iš Izraelio, o vaikinai - iš Lietuvos, iš Vilniaus, o todėl, kad išeina lyg ir lietuviškas festivalis užsienyje. Nežinau, ar egzistuoja grynai lietuviški festivaliai, bet tai, kas atsitiko čia, Vienoje, labai simboliška. Jėgos, kurios yra Lietuvoje, turi vystytis, parodyti save. Aš kažkodėl stebiuosi, kodėl taip mažai važinėja Vyšniauskas? Laikau, kad tai tiesiog nusikaltimas todėl, kad jis - vienas iš geriausių Sąjungos džiazo atstovų. Man keista, kad Vyšniauskas nedalyvauja Šveicarijos festivalyje. Aš jaučiu pasitenkinimą, malonumą, susitikęs su jūsų vaikinais, tarytum aš vėl Vilniuje! Vertinti tarybinį džiazą man labai sunku, nes neturiu informacijos. Nors Izraelyje galima matyti tarybinę televiziją, bet kažkodėl rodo vien problemines laidas ir roko koncertus, o džiazo aš negirdėjau. Dabar į Izraelį daug kas atvažiuoja. Nežinau, kodėl ligi šiol neatvažiavo Lietuvos atstovai? Manau, kad geriausi Lietuvos atstovai gali puikiai pasirodyti. Aš bijau tik vieno sau: kažkokie žmonės dingsta, kažkokie tik pasirodo. Suprantu, kad per pusantrų metų genijai negimsta. Bet dabartiniame džiaze matau pavojų, kad jis nepavirstų kažkokiu sprogimu arba vizualiniu šou, kur muzika atsiduria antrame plane. Man žiūrint iš šalies darosi liūdna. Tai - lyg neigimo neigimas, tai kažkoks knisimasis nelabai skaniuose dalykuose, kurių nebūtina vežti net į Vakarus. Aš ne prieš šou, aš net už, bet kai girdžiu apie Kuriochiną, nežinau, ar to reikia. Vakarai viską perka, jiems viskas atsibodo. Čia daug informacijos, niekuo nenustebinsi, bet ar reikia stebinti žąsimi arba gėlių valgymu. Jei šou atskirai kaip šou - gali būti, bet jei ne, tai reikia vadinti teatru su muzikos elementais. Tai mane jaudina. Kai TSRS egzistuoja tokia tendencija, tai ar ne miršta tada pats džiazas? Kažkas išgyvens, kažkas numirs tame pačiame šou. Natūralu. Bet aš negirdėjau naujų vardų, o jei ir atsirado, tai du trys. Sąjungai tai per mažai. Ir Lietuvoje nematau ryškių asmenybių.Atsiranda štai toks "našlaitiškumas". Lietuvoje labai maža grupė groja džiazą. Iš vienos pusės gerai, kad egzistuoja šiuolaikinė džiazo sąveika, bet iš kitos pusės pamirštame klasiką, tradicijas.

A.G.: Nuo praėjusių metų Vilniuje atsirado tarptautinis džiazo festivalis. Aš jus kviečiu ir tikiuosi, kad viename iš būsimųjų mūsų festivalių Jūs taip pat dalyvausite.

- Labai ačiū. Taip, girdėjau apie festivalį, gavau kvietimą. Žinoma, malonu atvažiuoti ir pasirodyti, pasimatyti su žmonėmis. Tačiau ir tai, kad atsirado džiazo festivalis, mane ir gąsdina, nes būna, kad po atsiradimo džiaugsmo ateina atšalimas ir nusivylimas. Duok Dieve, kad tai neužgestų.

A.G.: Ačiū!

< PRESS