Patogiausia būtų apie tokius įvykius, kaip festivalis "VILNIUS JAZZ", rašyti maždaug taip: kiek kas ko išgėrė, iki kelintos linksminosi ir pan. Deja, rūmų ant Tauro kalno baras naktimis nedirbo, todėl vienas naktinis jam-session persikėlė į "Tauro" kavinę, kur turėję pinigų valgė, gėrė, o užsieniečiai pagrojo keletą bosanovų. Per kitos nakties "sesiją" rūmų apvaliojoje salėje su kolonomis, kur taip šiurpiai nuo kupolo atsimuša garsas, žmonės sėdėjo jau blaivūs ir liūdni. Kodėl gi neatsilankė socialdemokratai, tą savaitgalį davę alaus studentams Saulėtekyje, arba jų konkurentai?

Atleiskite už cinizmą. Jeigu nuoširdžiai - ką galima pasakyti? Yra komponuojantys žmonės, galvoje ar popieriuje apmąstantys visus n-matės muzikos erdvės ryšius ir struktūras. Ir yra improvizuojantys žmonės, savo kūnu ir dvasia leidžiantys čia ir dabar veržtis bene galingiausiai energijos rūšiai - muzikai. O darančių tokius dalykus, kuriuos girdėjome tenai, talentas tada turėtų būti padaugintas dvigubai. Kaip jie suderino ir tai, ir tai? Aš to neperprantu, aš pasiduodu.

Bet niekur nedingsi, apie muziką reikia rašyti, jei ne apie muziką, tai apie renginį, jei ne rašyti, tai simuliuoti. Taigi festivalis "Vilnius Jazz'92", jau penktasis toks Vilniuje, sako, paskutinis. Kuo jis kitoks nei pernykštis?

Ne toks aštrus, šiek tiek mažiau fizinės garso jėgos. Tarsi intymesnis. Gal intelektualesnis - daugiau kompozicinės, t.y. užrašytos muzikos. (Nors, anot J.Cage'o, kodėl tada "džiazas", o ne šiaip "muzika"?)

Atidengus galinę scenos sieną, atsirado nuostabi scenografija: mūras, užrašai ant jo, radiatoriai ir po jais pusiau šešėlyje klausosi grojančiųjų stovintys ar sutūpę žmonės - lyg koks Niujorko kiemas.

Daugiau solistų, daugiau Rytų. Daug saksofonistų, dar daugiau šveicarų, ne tik tarp muzikantų, bet ir tarp rėmėjų, kurių irgi daug (Swissair, City Counsil of Geneva…).

Beje, ankstesniuose "Vilnius Jazz" irgi grodavo daug muzikų iš Šveicarijos. Galime sakyti, visi iš visų šalių atsivežė į Vilniaus sceną po savo spalvą - tačiau šveicarų spalva visada ypatinga, nežinia kodėl; gal tai Alpių spalva. Gali būti puikūs ar ne tokie įdomūs muzikantai, bet ji yra. Šiemet "ne tokie įdomūs", tai Maurice Magnoni grupė, impozantiško dydžio bigbendas, grojęs maždaug tokį "mainstream", koks jis buvo prieš 12 metų. Nesama krentančių į ausis požymių, kad kompozitorius ir vadovas Magnoni (parašęs operų, orkestrinių kūrinių) šią siuitą (beveik tą pačią, kuri skambėjo prieš porą savaičių Muzikinio veiksmo festivalyje) sukūrė kaip įspūdžius iš Niujorko. Siuita negerąja prasme - skystas "skiedinys" tarp, beje, gana tvirtų "luitų", ir tai viskas natomis, verčiant lapą po lapo. Ar nebūtų sėkmingiau išvis atsisakyti "skiedinio"?

Visiškai kitoks įspūdis nuo kito šveicarų kolektyvo, Kieloor Entartet. Jie šaunūs, Pato Metheny lygio grupė, vietomis užkylanti iki Johno Zorno įkarščio. Švelniai "kreivuoja", subtiliai lošia "pop" korta ir nebanalūs! Tylūs ir tyliausi muzikos momentai virsta kulminacijomis. Intelektualai, remiasi kompozicija (pavyzdžiui, impresionistiškai permatoma ir veberniškai konstruktyvi pjesė Holderlino eilėmis), bet nesusikaustę improvizuodami. Itin vykusi pusiausvyra tarp programuotų sintezatorių partijų ir gyvo grojimo. Susumuojant panegirikas - čia tau ne koks H.Affolteris! Be to, klausant "Kieloor Entartet", gimė viltis, kad lietuviai pagaliau išmoko įgarsinti tokią muziką: girdėti ir fortepijonas, ir apskritai visos detalės bei niuansai, kurie turi girdėtis, atsiranda garso planai ir balansai. Bet taip, deja, atrodė tik pirmąjį festivalio vakarą.

Todėl labiausiai turėjo sektis tiems, kurie pasikliovė vien natūraliu savo instrumento garsu. Antai legenda iš JAV, 60-metis juodaodis smuikininkas Leroy Jenkins (jis atvažiavo, vadinasi, festivalis pavyko!) - kone tyliausias, subtiliausias, rafinuočiausias festivalio momentas. Atsistojo scenos vidury toks visai neįgarsintas virtuozas, nepriekaištingai jaučiantis muzikinę formą; jo grojime buvo girdėti ne tiek afromuzikos, kiek senųjų ir naujųjų europietiško mąstymo principų - gal Donatoni, gal net Paganini. Kito neįgarsinto savo instrumento meistro iš JAV, soprano saksofonisto Steve Lacy pasirodymas šiame festivalyje buvo pats tradiciškiausias epizodas. Irgi legenda (ko vertas vien bendradarbiavimas su T.Monku). Betgi klausant jo čia, vis nedavė ramybės mintis - koks dabar laikas? - o T.Monko kompozicijų perdirbimai saksofonui kažkuo priminė taip dažnai pas mus girdimus variantus, kai S.Joplino regtaimus groja smuiku ir fortepijonu. Kitas saksofonistas, Luc Houtkamp iš Olandijos - priešingybė. Mūsų scenose bent jau nematydavome tokių "live electronics", kai kompiuteris čia pat atsiliepia į gyvą grojimą akustiniais instrumentais. Houtkampo solo irgi tvirtai architektoniškai suręsti, brakstoniškai racionalūs, juose žaižaruoja pūtimo technikos įvairovė. Na o kompiuteriniai dalykai atitinka visus standartus, mat visame pasaulyje susiduriant su panašiomis priemonėmis gimsta panašūs skambesiai (ilgai besitęsiantys "fantasy" tipo sintezatoriaus garsai, plius "dramatinis" saksofonas - į tą pačią pusę kažkada stengėsi mūsų Faustas Latėnas su Petru Vyšniausku).

Taigi šiais metais nemaža įvairiopo intelektualizmo. Vokiečiai Heinz-Erik Godecke ir Hans Schuttler (juos atrado ir susikvietė mūsų Vladimiras Tarasovas) pažymėti XX a. didžiųjų K.Stockhauseno ir J.Cage'o įtakų, bet svarbiausios jiems visgi gal M.Kagelio pamokos - tai matyti iš jų santykio su instrumentais, su aplinkiniais daiktais, panaudojant juos kaip muzikos instrumentus, iš to, kad pasirodymo svorio centras labai pasislinkęs į vaizdinę, teatrinę pusę. Tokie komunikuojantys; ir apskritai muzika labai tinkanti teatrui. Padvelkė pernykščiu festivaliu, tenai skambėjusiomis industrinėmis kompozicijomis bei instrumentiniais šou. Greičiausiai prabėgo laikas juos bežiūrint, o didžiausią įspūdį paliko ne tiek grojimas vaikiškais žaislais ar kitokios margaspalvės performanso detalės, net ne preparuotas fortepijonas ar paskutiniu metu išpopuliarėjęs australų aborigenų instrumentas didjeridu, - bet kuomet Tarasovas išeina į scenos priekį ir vienu mažyčiu trikampiu išmuša viską, kam, atrodytų, reikia visos mušamųjų baterijos.

Kitas "spektaklis" - Vladimiro Čekasino grupė, pagrojusi vėlgi maždaug tą pačią (su nežymiais pakitimais) "Provincinę melodramą", kuri buvo ir Muzikiniuose veiksmuose. Kaip jau įprasta šiam muzikantui ir kompozitoriui, tai komedijinių elementų sankaupa, įvairių parodijuojamų stilistikų koliažas - "kabakinis džiazas". Be kita ko, potencialiai puiki muzika kokiam nors animaciniam filmui ir "geros nuotaikos eliksyras" - štai ko, pasirodo, reikia publikai! Gal taip ir neatrodo, tačiau šita sritis irgi su savais ne taip lengvai įvykdomais reikalavimais. O štai Tomas Kutavičius kompoziciją "Pasikalbėjimas su savo siela" rašė specialiai šiam festivaliui, ir jo "teatrai" gimsta, aišku, iš folkloro ir akademinės muzikos reminiscencijų sandūros. Daug "veiksmo", ritualas, "šamanizmas", trupučiuką spekuliacijos. Tikras savo tėvo sūnus - skudučiai, reto grožio choro sąskambiai, vargonų vamzdžiai muzikantų rankose, nes tikrų vargonų čia negali būti, muzikos eiga lyg judant prie "Jotvingių akmens" pabaigos, tik čia jau negali pasigirsti "Pūtė vėjas", ir kaip gaila, kad viskas pamažu išyra, negelbsti nei fortepijono tortūros (vėl įgarsintojų darbas - fortepijono nesigirdi). Tačiau kompozitoriaus ir visų atlikėjų darbo sudėta daug daug daug. Nieko, bus laiko, bus brandos ir sėkmės. O gal Tomui pabandžius parašyti panašią kompoziciją vien tik balsams, chorui?

Skirmanto Sasnausko kvartetas, deja, - tarsi Magnoni plius lietuvių liaudies instrumentai. Šį kartą kažkaip išsibarstęs, grubiai šnekant, eklektiškas ir net bejėgis. Kankles paėmė, padėjo… Žinome, jie moka groti neblogą kompozicinį fusion. Jei tuo daugiau pasiremtų - būtų bent jau gera "šildanti" grupė. Ką gi, tai toks festivalio etninės muzikos spektro ("world music") lietuviškasis sektorius. Gal ir nedaug skystesnis už kitus. Antai stipriai "mušė" Ton. Klami iš Japonijos, bet kad jie mums rodė šiuolaikinės Europos improvizacinės muzikos bruožus, t.y. tai, kas mums neblogai žinoma. O grodami Rytuose jie paprastai remiasi tradiciniais Rytų muzikos principais; kodėl gi mums jų daugėliau neteko? Nepriekaištingi virtuozai, stulbina saksofonistas, demonstruojantis (čia jau tradicinę Rytų) nepertraukiamo pūtimo-kvėpavimo techniką, o ypač - perkusistė moteris. O jeigu šis trio dar būtų grojęs trumpus, kaip Houtkamp ar Jenkins, kūrinius? Ilga kompozicija laikui bėgant irgi kiek išsisklaido, darosi mažumėlę slegianti (kaip kad didieji aleatoriškieji Stockhauseno "Klavierstuckai"), "tempianti".

Brazilė iš Japonijos Marilla atrodė kaip koks Brazilijos karnavalo trupinėlis. Jos dainose būta šiek tiek maginių-mitinių aspiracijų (pvz., "Mirusių laivas"), o savo balsu bei laikysena (stovi scenoje basa) panešėjo į Saincho Namčilak. Tačiau tai buvo tarytum šios pop variantas, toks viduriukas tarp Namčilak ir Laurie Anderson. Kuo labiau į šią pusę, tuo mieliau publika klausė. Garsininkai damai buvo labai nedžentelmeniški - "skandino" vokalą - net keletą kartų ji ženklais rodė, kad tie tyliau leistų akompanimentą iš fonogramos. O pačiai Saincho Namčilak (Vilniuje jau ketvirtą kartą) nedžentelmeniški buvo klausytojai. Nepasisekė su kontekstu. Pataikė jau į pabaigą, kai visi įsiaudrinę. Bet nebūtų Namčilak, jei nebūtų kovojusi, nors net animistinėms lamaizmo jėgoms, pasirodo, ne taip lengva susidoroti su alkoholio poveikiu. Kaip visuomet, taip ir šįkart jai sekėsi su partneriais: saksofonistas Ned Rothenberg iš JAV - puikus efektingas solistas, muzikavęs su daugeliu įžymiausių. Kiek panašus į pernykštį Georgą Grafą. Šiaip dueto muzikavimo braižas pažįstamas: ilgi pedalai, obertonai, balso virpinimas. Tik ar bemylės ji taip tą Vilnių ir toliau? Ne dėl to, kad sušalo scenoje su lengvais rūbeliais.

Antai beklausydami anglų John Law Qart, kurie grojo nuosaikų, blaivų ir subtilų akustinį džiazą, klausovai šaukė: "Jėgos!". Kur ten įsiklausyti į kameriškesnes vietas, visokias minties detales, garsų struktūrėles, kurios neskubiai plėtojasi. Ausys atmuštos, "kavinių džiazo kultūra" sunykusi. Nors tai visame pasaulyje pastebimas reiškinys, prieštara tarp "grynos" džiazo tradicijos ir posūkio prie roko; prisiminkime kad ir žodines W.Marsalio ir M.Davio dvikovas. O tą vakarą anglai nesutriko, susižvalgė ir mestelėjo publikai kažką labiau "rokavo". Dėkingi respondentai atsišaukė: "Valio!". O man šmėkštelėjo mintis: "Milašiaus jiems, Milašiaus!". Gitaristas Juozas Milašius, nekalbus, ne ypač trokštantis, kad kas ką rašytų, toliau plėtė (t.y. nekartojo to paties) idėjas, materializuotas Muzikinio veiksmo festivalyje, pasitelkęs tam būgnininką Dalių Naujokaitį. Idėjas, regėjosi, galima būtų nusakyti maždaug taip: atsisakymo - nuo tradicinės muzikos kalbos elementų ir tradicinio medžiagos vystymo; sugyvenimo - sielos ir industrijos (panaudojant rezonansą, elektromagnetinį garso trakto susižadinimą) arba "būgnininko" ir "gitaristo" vaidmenų; signalų - matyt, dabar gali gelbėti tik šitoksai riksmas, kad būtų įmanoma pranešti, duoti žinią mums iš kažkur, signalą, pereisiantį natūraliai stovinčias ir mūsų pačių pasistatytas užtvaras. Aišku, malonu buvo girdėti ištisą orkestrą iš vienos Juozo gitaros. Bet dar maloniau (suvis retas malonumas!) žiūrėti į spėriai nykstančią, sprunkančią publiką. Tie, kurie aplipdavo kekėmis festivalyje grojančius mūsų muzikantus, kad praeitų į salę su jų leidimais, tie, kurie švilpavo ir šaukė "jėgos", dabar jos juk gavo ir IŠSIGANDO, PASIŠLYKŠTĖJO??

O į paskutinįjį koncertą susirinkę laukė ko nors - na, kokio nors rokelio. Bet neatvyko turėję koncertuoti paskutiniai Bernard Mixon Trio iš JAV. Kuo arčiau prie pabaigos, tuo labiau apniukusi festivalio nuotaika (ne muzika), ypač kai jo įkvėpėjas ir organizatorius Antanas Gustys praneša, jog kitais metais festivalio tikrai nebebus. Tiesa, ir anais kartais jis vis sakydavo, kad šis jau paskutinis, tačiau niekad viešai ir nuo scenos. O programos numerį įprastu būdu kompensuoja krūvon susirinkę įvairūs ankstesniuose koncertuose pasirodę muzikantai. Po paskutinio pagrojimo dar seka "pats paskutinis", ko gero, labiausiai įtikinęs: chaotiškas, užtat žiemiškai minorinis - nuo pradžios iki galo buvo girdėti ta pati išlaikyta minorinė tercija! Pabūkime dar dešimtį minučių kartu, koks pusšimtis užsilikusių klausytojų ir niekaip nesiryžtantis vėl pradėti Milašius bei visi kiti, kas, kad kažin ar spėsime į paskutinį troleibusą, išvešiantį mus iš įdomiausio Europoje šitokios muzikos forumo.

Ką gi. Prieš pirmąjį koncertą salėje stovėjau su pažįstamu, įėjusiu su vieno grojančio muzikanto leidimu, mes diskutavome, kiek tokių čionai prisirenka - 60 ar 70 procentų? Tuo metu į salę plūdo žmonės: iš užkulisių pro sceną - nenutrūkstamu srautu, o pro gana aukštai esantį kino demonstracinės būdelės langelį virtosi žemyn kiek lėtesniais tempais. Prasidėjus pertraukai, veltui dairiausi kokio nors kontrolieriaus - ar balkonuose, ar įėjimuose į pačią salę. Baigiantis pertraukai jų atsirado, po to vėl dingo. Kitą dieną prisijuokėme iš savo naivių spėlionių: išpirkta tik trys eilės! Dailės akademijos studentai, meniškos sielos, pripaišė tų spec.leidimų, bet ko nors panašaus net nebūtinai reikėjo; kam nepatiko eiti į salę iš vieno ar iš kito galo, galėjo įsmukti pro kitą šoną, kur tarpais kažkas atrakindavo dar vienas nelegalias duris. Čia ne festivalis Dramos teatre, kur skylamušiais išbesdavo skylutes už vieną ar kitą vakarą.

Na o tie, "kam per 30", smalsiai, kaip cirką stebėjo visus ten pasiklausyti susirinkusius, ir ypač tuos, kurie vestibiulio vidury, po garsą atmušančiu kupolu, paveikti ką tik gautų įspūdžių, realizavo savo spontaniškus poreikius: ritmiškai judėti ir skleisti garsus. Kaip gerai: čia pat kitoje salėje "šokių vakaras", ir galima rūkyti, ir bufete vien Carlsbergo alus, ir visi su atsiradusiais poreikiais bildėti pagaliau tam išslinko laukan iš salės, kurioje į pabaigą ėjo toks liūdnas pats paskutinis jam-session!

Priėjome išvadą, kad anksčiau aprašytasis ir čia nekart minėtasis Muzikinio veiksmo festivalis buvo tarsi įžanga šiam. Ir jeigu jau nebebus "Vilnius Jazz'93" - tada ką, jo vieton įsispraus "Projektas Nr.4"? Nedžiugu.