29th Vilnius Jazz Festival. 13-16 October, 2016

Koks gyvenimas, taip ir yra (3)

Linas PAULAUSKIS
 

Džiugu, kad Antanas Gustys pagaliau netesėjo pažado ir vėl surengė tarptautini festivalį - Vilnius Jazz'93. Geras buvo laikas, ir geri visi praėję festivaliai, ir šis šeštasis; o be to - vienas iš mūsų dar bandė suturėti kitą, bene bus per įžūlu ar radikalu taip sakyti, bet jau sakom, kad pradėjom: Vilnius Jazz - įdomiausias ir daugiausia šlovės mums teikiantis muzikinis renginys.

(Prasidedant pirmajam koncertui, šalia mūsų pamatėme skaitančius "7 meno dienas" su antrašte "Kurčiųjų džiazas"; ką, galvojom, gal kokie kolegos dūsauja? Bet tai pasirodo, buvo apie "Rudens parodą" ŠMCentre. Solidarizavomės.)

Ir čia buvo ko pasižiūrėti: tiek pati muzika, tiek teoriškos mizanscenos bei mostai rodė tikrai daugiau veiksmo, nei prieš tai "Muzikinio veiksmo" festivalyje (vėl įsivaizduokime Romano Dubinnikovo rakandų magišką sąvartyną, Otomo Yoshihide pjaustymąsi plokštelėmis, Juozo Milašiaus hip-hopą ar Joelle Leandre meilę kontrabosui). Muzikos buvo tiek nemažai, kaip visada 15 koncertų, neskaitant naktinių jam-session… Pamėginsime:

Geras buvo laikas. Viačeslavas Ganelinas - nostalgija nostalgija nostalgija. "Žiūrėjome" Ganelino muziką kaip kokį filmą. Atsiminėme Ganelino trio narių kelius: Čekasinas sėkmingai restorano komedijos amplua. Tarasovas pasiekė aukštas konceptualaus meno, multimedia aukštumas, suorganizavo gigantiškus įvairių sričių muzikantų orkestrus. Slava turbūt nuosekliausiai gilinosi į pačios muzikinės išraiškos priemones(apie tai kalbėjo savo interviu mūsų spaudai prieš keletą metų - "bijau, kad džiazas nepavirstų kažkokiu sprogimu arba vizualiniu šou"), sukūrė idealią kompozicijos ir improvizacijos pusiausvyrą. Romantiškam Ganelinui su jo sintezatoriais ant fortepijono nė iš tolo negresia nuobodus niueidžizmas, o orkestro instrumentų simuliacijos ir mušamieji atrodo kaip natūralus fortepijono "praplėtimas" (o pas kitus dažniausiai kaip apkabinėti blizgučiai). Kitą vakarą grojant Ganelino -Arkadijaus Gotesmano - Petro Vyšniausko trio, dar kartą pasitvirtino nesudėtinga tiesa: moka groti, kad visiems pavydu!

Sveiki atvykę į energijos fabriką. Japonų Otomo Yoshihide & Altered States rokas atrodo artimas tradicijai, išaugusiai iš King Crimson gitarinių eksperimentų, kaip ir Glenno Brancos triukšmingų rifų masyvams. Žavėjo japonams šiaip jau ne toks būdingas laisvės pojūtis grupėje (jie juk linkę viską kruopščiai iškrapštyti - kaip pernykščiai Ton Klami), "rungtyniavimas" tarp "garsų konstruktoriaus" ir likusių grupės narių (tik kad smagiau būtų, ne dėl ambicijų!); kiekvienas turi laisvę pateikti jam tuo metu šovusią į galvą mintį, o kiti į ją atsako. Otomo elgesio su plokštelių grotuvais būdai, regis, turi panašių užmojų į Nam June Paiko pasiutusį instrumentų niokojimą (juk turi japonų kultūra tam tikrą slaptą žudymo, naikinimo "entuziazmo" pojūtį), o visas muzikinis vyksmas rodė retą Rytų ir Vakarų gelminio mąstymo simbiozę (juk žinome, kaip būna, jeigu rytiečiai nekritiškai metasi į Vakarų alternatyviosios ar pop kultūros prieglobstį - išeina neįmanomi hibridai) - ir tikrai muzikantai grodami visų pirma džiaugėsi.

Palyginti su japonais, švedų Lokomotiv Konkret taip ir patvirtino savo pavadinimą: būtent lokomotyvas (betoninis?). Jų muzika irgi stipri, vientisa kaip suspausta energijos užtvanka, tačiau nuosekliai grindžiama "bendrosiomis judėjimo formomis" ir neindividuali, tiesiog be savybių. Jeigu duodi tik energiją, o nėra dar ko nors, tai lieka - sportas? Ir toks būgnijimas į galą gali sukelti apatiją. Grupės lyderio saksofonisto Droro Feilerio pagrojimas su Juozu Milašiumi kitą dieną priminė tokias ankstesniųjų festivalių "sesijas", kurių neplanuodavo iš anksto, bet jomis būdavo užpildomi atsiradę plyšiai programoje, kai kas nors negalėdavo atvykti. Būtų Feileris nors parodęs savo elektroniką (juk parašyta: "Dror Feiler - reeds, live-electronics", "saksofonistas ir juostų meistras"), o nežvanginęs metalinėmis grotomis, kurių aidą vis vien nunešė Juozo "metalas".

Ugnie, eik su manimi. Vyto Labučio - Juozo Milašiaus - Daliaus Naujokaičio trio apsiskelbė: "Mes būsime lyrikai…" Tai priminė užpernykščius industrialistus ZGA: "Tikiuosi, suprantate, kad viskas, ką grosime, yra apie meilę…" Taigi, iš pradžių ilgai besitempiantis ir melancholiškai trūkinėjantis braukymas per instrumentus, kaip Fredo Fritho propagandinės meditacijos; pauzė, mirktelėjimas, šypsenėlė: "A, čia truputį jums pagrosim…" O paskui… Tai va, iš karto turėjo būti aišku, kad jie vis tiek neišsivers be "noise pollution", tačiau mus vėl prigavo. Ir tai kaip gamtos fenomenas- nenuspėjama stichija.

O Roscoe Mitchell, išgarsėjusio afro dvasios skleidėjo, kvartetas Vilniuje taip pat pasirodė visu juodumu: laisviausia, vientisiausia, neįmanomiausia muzika - ką gali akustiniai instrumentai, mikrointervalai, koncentracija į tembrines garso fluktuacijas. Šįkart tas "juodumas" buvo truputėlį kitoks, nes anksčiau šis muzikantas garsėdavo didelėmis "sąnaudomis" - grodavo daugeliu instrumentų, išleisdamas srautus natų, mėgdavo pakeisti kone visus įmanomus medinius pučiamuosius vienos kompozicijos ribose. Dabar, kaip matyti iš koncerto, jis ėmė naudotis tarsi minimalistinėmis priemonėmis; atrodo, nieko nedaro, bet daro viską, tarsi žinai viską, kas vyks iki pat galo, ir nežinai nieko, kas atsitiks kitą sekundę. Roscoe ištikimas juodajai Afrikai ir sau pačiam - "it's black, it's right"!

Jūs nepamatysite čia nieko - jūs pamatysite čia viską. Pamačius pradžioje visą Romano Dubinnikovo programos scenovaizdį, įvairios atributikos gausa kiek priminė pernykštį… Tomą Kutavičių (arba Tarasovą su vokiečių muzikantais). Dubinnikovo "šamanizmas" iš pradžių netgi labiau intrigavo; atrodė, kad pajausti dramos formavimo principai - pvz., bent pirmąsias 10 minučių nešokti prie elektroninių skambesių, paruošti triuškinantį perėjimą tarp žaidimo visais tais "žaislais" ir žaidimo sintezatoriais. Ir vėliau dar kurį laiką rodėsi, kad jam sekasi demiurgo vaidmuo: nardyti tarp akustinių instrumentų, skambančių objektų ir "gyvos elektronikos". Tačiau gal nuo vidurio jo teatras pradėjo pralošinėti; būtų dar nieko, jei ne paskutiniame trečdalyje pasirodžiusi "rusų kaimo" muzika - "neramios rusiškos sielos" simuliacija. Objektų skaičius scenoje ribotas, tad tenka kartotis; mokama truputį būgnyti, piešti, niūniuoti, elektronika operuoti - bet, regis, nieko iki galo.

Vladimiro Čekasino projektas - čia viskas aišku, žybsi Čekasinas, jo šešėlyje Olegas Molokojedovas, ir efektus suka Edmondas Babenskas. Vis ta pati "provincinė melodrama": triukšmeliai, vanduo, du saksofonai, apsiausto nusirengimas, dainavimas scat maniera, reverberatoriumi tampomos frazės, be perstojo savarankiškai "dirbančio" sintezatoriaus šuorai ir ritmai, ir, be abejo, iškilminga "kabako" melodija gale fortissimo - ar tai ir yra žadėtoji (bet jau tradicine tapusi) Čekasino mintis scenoje? Įdomus vaidmenų pasidalijimas: vietoje "gyvosios elektronikos" - garso režisierius scenoje. O metodiškas Molokojedovo engimas turbūt irgi sudėtinė šou dalis?

Buvo buvo, kaip nebuvo. Ilgai tarėmės ir nusprendėme, kad Vytautas Pilibavičius ir Arūnas Šlaustas yra gerai išsilavinę, puikūs, profesionalūs akademiniai muzikantai, ir jeigu jie grotų filharmonijos salėje, o ne renginyje įvardytame džiazo festivaliu, tai gal ne taip jaustųsi jų akademiškas sunkiasvoriškumas. Bet jei kartu su jais nebūtų muzikavęs Olegas Molokojedovas - išvis nesijaustų ir jokios ten džiazo energijos. Molokojedovas ne kažin koks aktorius, bet ta bėda kaip antspaudas prilipusi prie visų, kurie yra groję su Čekasinu (net ir Vytui Labučiui). Pilibavičius savo kompozicijomis taip pat pasirodo kaip kai kurių mūsų žinomųjų epigonas; ši kategorija visuomet atpažįstama iš jungties nebuvimo tarp charakteringų, sąmojingų, maloningų ir t.t. gabaliukų.

Sergej Letov - Aleksandr Nesterov - Jurij Jaremčuk - iš jų tikėjomės daugiau. Žinoma, gražu, kad nebuvo nereikalingo baladojimosi, bet negi dabar ir girsime vien už tai, ko nebuvo? Nesterovo MIDI-gitaros (intriguojantis instrumentas) skambėjimas priminė blogus "kompiuterinės muzikos" standartus. Įsivaizduotume visą tą muziką kaip įmanomą neblogą foną - pavyzdžiui, šiemet jau nebeatvykusios Saincho Namčilak raudoms. Arba gausiam vizualiniam šou, kuriam įsigalėjus pati muzika "išbumba" - apie tai kalbėjo Slava. Arba garbaus amžiaus kompozitorių meditaciniams žaidimams - kaip antai Sofijos Gubaidulinos. Buvo toks anekdotas: iš ko atpažinsi tarybinį džiazą? - iš žemyn besileidžiančių chromatinių gamų. O iš ko atpažinti "sandraugišką"?

O vokišką? Sako, Vokietija - pati tinkamiausia šalis gyventi ir kurti avangardistams. Bet, pagalvojus, tokia aplinka turėtų tvirkinti. Juk jeigu tu groji tokią muziką ten, kur aplinka nėra jai besąlygiškai palanki, turi stengtis daryti tą kuo geriau, kad pramuštum nepasitikėjimo sieną. O jei "dirbi" visų pripažįstamą darbą - tai ir dirbi; vokiečių kvarteto Draft muzika (kurioje buvo girdėti bopo, eurofree ir kitų panašių stilistikų atgarsiai) taip ir panėšėjo į našų "darbą" - kasdienę džiazo produkcijos gamybą. Gal taip rodėsi tik dėl to, kad į tą programos dalį žiūrėjome kaip į įžangą bendro Draft ir Tomo Kutavičiaus bei Petro Vyšniausko pasirodymo? Kurie negrojo ne dėl organizacinių nesklandumų (šiemet, berods, tokių nė nebuvo), o dėl išėjusio iš rikiuotės fortepijono , kuriam per visą festivalio eigą išlėkė 7 klavišai… (Įsivaizduokime džiazui skirtą tokį kaip Beethoveno laikų "Hammerklavier" - gerai skambėtų, "plaktukų klavyras", a?)

Bet buvo dar prancūzai Joelle Leandre - Daunik Lazro. Kontrabosistės (!) Leandre grojime taip pat galime justi gausų muzikinį išsilavinimą, kuris tačiau kreipia grojimo (ir elgesio scenoje) vagą ne į akademiškumą - į lankstumą ir tokią, pavadinkime tai - intelekto laisvę. (Tikrai, intensyviai studijuojant tokius kūrėjus, kaip Cage ir Feldman, kurie reikalauja išnaudoti visas, ir pačias netikėčiausias instrumento galimybes, ir muzikanto balsą bei gestus, atsibunda visos jau esančios kūrybinės galios, neišvengiamai prasiveržiančios spontanišku muzikavimu savuoju instrumentu.) Buvo dar Vladimir Miller - Michail Judenič - Vladislav Makarov - Eduard Sivkov - muzikantai, sekantys, atrodo, amerikietiškojo free džiazo kanonais, bet žymiai individualesni nei, tarkim, švedų trio, ypač kai groja solo ar duetais, ir nepriekaištingai ansambliški, nors ir neturintys tradicinio lyderio - tiksliau, juo galėtų būti ir puikus, ekspresyvus violančelistas (ne toks jau įprastas džiaze instrumentas) Makarovas, ir bet kuris kitas grupės narys.

Buvo dar estų Weekend Guitar Trio - sakytume, "alternatyvinė" festivalio kulminacija (pridedant prie tikrai nediskutuotinos kulminacijos - Roscoe Mitchell). O šitaip yra dėl: disciplinos, nereikalingo perspaudimo saugojimosi, mokėjimo groti ir dirbtinai nesureikšminti savo reikalo ("Savaitgalio trio", trys gitaristai esą susėdo savaitgaliui…), laikrodinio susigrojimo ir pačių kompozicijų - apskritai, geros kompozicinės mokyklos iš estų džiazo neatimsi. Minimalistinės figūros, primenančios Reicho - Metheny bendradarbiavimą, Roberto Frippo charakterio pasažai ir pasišokinėjimai, nakties San Franciske karštis, apie ką grojo McLaughlin - DiMeola - DeLiucia - visa, aišku, susilydo į tegul amerikietiškai skambantį produktą. Bet "amerikietiška" - tai nereiškia iškart "banalu". Tai gali būti, pavyzdžiui šokių muzika intelektualams, kuriems banalu yra tai, kas banalu. (Menam dar vienus užpernykščius, roko-bliuzo-independent grupę John King Electric World, kaipmat sukėlusius ant kojų salėje ir užkulisiuose konservatorijos kompozicijos studentus ir visokius kitokius).

Apskritai "Vilnius Jazz" turi įdomių savybių: jau antrąją festivalio dieną dažnai jautiesi kaip apsirijęs visom tom garso ir nervų atakom - o ir besibaigiant paskutiniam koncertui jau po dvyliktos nakties, suspaudžia gailestis ir didelis nepasitenkinimas, kad reiks laukti visus: šiemet atvažiavo visi, kurie turėjo atvažiuoti; nepalyginamai rimčiau sutvarkyta kontrolė prie įėjimų ir pan.

O apmaudą festivalio gale dėl dviejų neišėjusių mūsiškių kaip mat išmušė kitų metų anonsas - dalyvaus John Zorn, Fred Frith, Diamanda Galas… (toliau patys tęsiam - Frank Zappa, Glenn Branca, Stockhausen ir sūnūs, The Residents… - ei, jau dabar galim pradėt galvom eiti!). Juokai juokais, bet kartais žodis žvirbliu išlekia - o kuo sugrįžta.

P.S. Užrašų knygelės netekęs "lėlių teatro vadovas" nuolankiai prašo radusiojo grąžinti knygelę. (…)

< PRESS