Yra renginių, kurie teikia gerą patvarumo, stabilumo jausmą - atrodo, kad daugeliui dalykų aplinkui mąžtant, senkant, barstantis, žinai, kad vienas ar kitas vis tiek įvyks ir šiais metais, patvirtins lūkesčius, duos visokių impulsų, ir viskas bus kaip reikia. "Vilnius Jazz", jau seniai įsitvirtinęs mūsų muzikiniame kalendoriuje, kasmet toks pats ir kasmet kiek kitoks. Sakykim, pirmąją festivalio dieną galėjai pastebėti, kad šįkart bus daugiau kompozicinės džiazo muzikos (trys iš keturių kolektyvų tądien grojo iš natų); apskritai pasirodė daug muzikantų, atėjusių iš akademinės muzikos sferų (grojančių didžiuosiuose mūsų simfoniniuose orkestruose) - ir džiazo stichija nuo to nepatyrė nuostolių, o pasipildė kai kuriais naujais išraiškos aspektais. Šiaip jau buvo pristatytos įvairios džiazo bei improvizacinio muzikavimo tendencijos, gyvavusios ir ankstesniuose festivaliuose. Kad būtų efektingiau, joms galima sugalvoti kokius nors neva "metaforiškus" pavadinimus ar etiketes… Viena iš tokių "pozicijų" galėtų vadintis - tarkim:

"SENAS GERAS!" Visų pirma tai buvo daugiausia išankstinio dėmesio sutraukęs amerikietis perkusistas Billy Cobham su grupe. Kompozicinis, elektrifikuotas fusion džiazas yra mano vaikystės aistra. Ne vienam šitokia muzika atrodo pasenęs reikalas, tačiau man lig šiol tebelieka nuostabos vertas 1970 metų džiazo muzikų sprendimas - "suminkštinti", "atšildyti", "demokratizuoti" galutinai išsilaisvinusio naujojo, free džiazo "anarchiją", sujungiant naujausius džiazo išraiškos atradimus su roko (nemaža buvo ir tokių, kurie negalėjo atleisti šios "išdavystės"!), įvairių tautų liaudies muzikos bei modernios akademinės kūrybos (prisiminkime, ką Chikui Corea'ai reiškė Bela Bartokas) bruožais. Ką gi, ko tikėjomės, tas ir įvyko: kokių ypatingų naujovių nebūta, tačiau malonu vėl girdėti (po pernai metų Joe Zawinulo Sindikato) komunikatyvų, žaižaruojantį grojimą, sodrias, turtingas harmonijas, dviejų būgnininkų batalijas, jaunų džiazmenų pasirodymus (tai sena tradicija - džiazo flagmanai pasiima į savo grupes ir išugdo daug naujų muzikantų), ir aišku, maestro Cobhamo santūrias muzikines šypsenas.

Programoje - ir Kauno bigbendas. Šis jos punktas iš pradžių nuteikė skeptiškai: atrodytų, ką dar gali apskritai šiomis dienomis parodyti bigbendas, ir tokiame festivalyje "Vilnius Jazz"? Tačiau vos pasigirdus pirmiesiems akordams tapo aišku, kad pastarasis kolektyvas tikrai vertas pagarbos, ėmęsis atlikti tokią sudėtingą ir įdomią muziką, kaip suomio Jukka Linkola kompozicijos. Ne viskas Kauno bigbendui jose buvo įkandama, tačiau dėmesys nebekrypo į technikos detales - buvo pagavęs įspūdis, kad klausaisi kokio nors "šiaurės šviesų" orkestro muzikos… Suomijos ar Skandinavijos džiazas (kaip simfoninė kūryba) yra gerokai "civilizuotas', o kitiems ir "amerikonizuotas", tačiau neprarandantis to, ką modernūs amerikiečiai vadina local sensibility. Linkolos kūriniai išradingi, irgi pagrįsti fusion džiazo harmoninėmis spalvomis, be to, juose galima justi orkestrinės muzikos meistro ranką.

Prie viso to šiek tiek prisišlietų ir prancūzų "Mezcal Jazz Unit" muzikavimas su Petru Vyšniausku: tipiškas prancūziškas lengvumas, žaismingumas, Lotynų Amerikos atgarsiai ir visa kita - tai irgi viena iš kaskart pasikartojančių festivalio pozicijų (pati "pramogiškiausia"; galėtume ją pavadinti kad ir "SAFARI MUZIKA"). Tačiau, be abejo, ne viskas taip glotnu, džiaugsminga, be konfliktų - tai tik viena festivalio briauna. Priešprieša: masyvus, gūsingas, atakuojantis grojimas, tokia, sakytum, "REAKTYVINĖ MUZIKA". Ir čia pirmiausia - japonai Shoji Hano ir jo "Poly-Breath Percussion Band". Turbūt neįsivaizduotume japonų, vaikštančių džiazo ir alternatyviosios muzikos paribių scenomis, kurie nepabrėžtų aštrių susidūrimų, drastiškų atakų, fizinės garso jėgos. Japonų improvizacinė muzika bei džiazas visada įdomūs ir dar viena savybe: ypatingais, keistais, kartais naiviais, bet niekad nebanaliais skirtingų kultūrų sandūrų atgarsiais. Dabar kartu grojo trys muzikantai, visi atstovaujantys skirtingas muzikavimo sritis: džiazo būgnininkas, tradicinius japonų žanrus kultivuojantis atlikėjas mušamaisiais instrumentais wadaiko, roko bosistas. Taigi ir šįkart japonai su kone vaikišku atkaklumu laviravo rytų ir vakarų kryžkelėmis, nardė šen bei ten, nuo budistiškos meditacijos prie elementaraus rokenrolo; o vėlėliau prisijungęs Shoji Hano "svečias" Vladimiras Čekasinas šiek tiek "ištiesino", "sueuropino" asimetrišką, spyruokliuojančią, pauzių sutraukytą jų garso trajektoriją.

"Ama-Jazz" iš Rusijos laisvas, impulsyvus muzikavimas panašėjo į stiprų amerikietišką free, nors gal dar labiau į kokių nors… estų "amerikonišką" grojimą (turiu galvoje nekart pas mus įvairiose sudėtyse pasirodžiusius Martą Soo ar Rivo Lasį). Smarkiai būgnijo ir paskutinis festivalio subuvimas (jam-session), juokais pavadintas "United Colors of Beneton" - net keturi būgnininkai vienu metu. O šalia jų du saksofonistai, vienam iš ankstesnių festivalių groję duetu - Luc Houtcamp ir Ned Rothenberg. Abu jie šiuo tuo panašūs - saksofono improvizacijų architektai, puikiai jaučiantys čia pat gimstančio garsų srauto formą bei struktūrą. Dėl smarkių pūgų Tuvoje negalėjus atvykti "Vilnius Jazz" festivalio numylėtinei Saincho Namčilak, su kuria turėjo pasirodyti Rothenbergas, jam teko groti vienam. Stebino soluojančio muzikanto sugebėjimas vienu metu polifoniškai plėtoti tris keturias skirtingas melodijas, skirtingus planus, kiekvienas kurių - su savo dramaturgija, pakilimais ir nusileidimais. Tokį muzikavimo tipą pravardžiuočiau "LOKOMOTYVO MUZIKA" - reguliarus, struktūruotas, lygaus tempo arba greitėjantis judėjimas, su tiksliai apibrėžta kryptim ir tikslu. Arnoldas Gurinavičius, Arūnas Šlaustas, Skirmantas Sasnauskas, Vytautas Mikeliūnas, Saulius Astrauskas bei Gediminas Laurinavičius, manding, nebūtų pagroję prasčiau už "Ama-Jazz", jei būtų davę valią laisvai fantazijai ir impulsams. Tačiau jie ėmėsi dar ir apskaičiuotos kompozicijos - pavadintos "Eklektiškasis bolero", - kurioje girdėti įvairių susipinančių, viena į kitą įsiliejančių stilistikų atgarsiai, ir ant nekintamo ritmo karkaso nuosekliai vis pridedamos naujos įtampos porcijos, kulminacijai veidrodiškai atspindint kompozicijos išeities tašką.

Žinoma, yra manančių, kad iš anksto sukurta kompozicija negali būti geras džiazas, - bet čia prisimenu Viačeslavą Ganeliną, kadais Konservatorijoje dėsčiusį kompozicijos pagrindus. Gaila, kad neseniai viešėjęs Vilniuje Ganelinas nepasiliko iki festivalio, - Ganelino-Gotesmano-Vyšniausko trio, maždaug prieš mėnesį koncertavęs Vilniaus Akademiniame dramos teatre, klausytojų ir pačių muzikantų įvertintas kaip vienas iš geriausių grojimų šių muzikantų gyvenime ir mūsų padangėje (dar neišblėsę įspūdžiai ir iš tos pačios sudėties trio koncerto "Vilnius Jazz" prieš dvejus metus). Tačiau vis tiek: "SENI PAŽĮSTAMI VĖL KARTU!" Arkadijus Gotesmanas, Jean-Claude Jones, Eugenijus Kanevičius, Vytautas Labutis, Dainius Pulauskas bei Povilas Giunteris pateikė tvirtai susiūtą ir įvairiaspalvę mozaiką, kur išgirsi ir dviejų kontrabosų dialogą, ir džiazo baterijos bei simfoninio orkestro mušamųjų "diskusiją", ir impresionistišką fortepijono solo, ir viską suveržiančius masyvius orkestrinius kirčius. Taigi tai nebuvo dirbtinai sulipdytas, atsitiktinis "projektas", ką galėjai pagalvoti, klausydamas Luco Houtkampo, Patricko Scheyderio, Vladimiro Tarasovo bei Vytauto Pilibavičiaus. Anksčiau jie nebuvo groję kartu, tai ir galima jausti - nors kiekvienas iš jų atskirai paėmus parodo šį tą įdomaus (ypač prancūzų pianistas), bet kolektyviai groja, regis, tik "iš reikalo".

O Saulė ir "Žuvys" iš Šiaulių išslysta iš etikečių kaip žuvys iš rankų. Dar kartą atsiminus japonus, atsiminus pagrindinius japonų tradicinės muzikos bruožus (atakų koncentracija, vienalaikiškumo vengimas, tariama "netvarka", susikaustymas), kurie buvo aiškiai matyti "asketiškame" Shoji Hano trio muzikavime, - tai "Žuvų" muzikoje ryškėja kitokie, atrodytų, kad indiškajai tradicijai artimi principai: tolydumas, nepaliaujama tėkmė, pasikartojančios ritmo figūros, tęsiamas vienas ir tas pats sodrus, zvimbiantis garsas (šiuo atveju sintezatoriai ar fisharmonija), išsiuvinėtas mušamųjų girliandomis bei ornamentiškais vokalo "čiuožinėjimais". Atsipalaidavimas, amžinasis judėjimas, susitapatinimas, menas kaip "apsigaubimo efektas", vaizdų santarvė (visa tai iš Lewiso Rowello studijos "Lyginamoji estetika: Indija ir Japonija"). Tai dar ne viskas, ką galima pasakyti apie "Žuvis", nors ne viskas ir pasakoma, nes japonų patarlė sako: tai, kas nematoma, yra gėlės.

Kuo čia dabar baigti? Baigsiu tuo, ką jau sakiau: solidus, stabilus, įstabus renginys. Baigsiu tuo, apie ką nusibodo ir kartoti: kol publikoje sėdės bent vienas girtas bupleurum iš vieno dienraščio, iš anksto nusiteik, kad pačiose subtiliausiose vietose (tarkim, grojant Cobhamo ansambliui) jis užbaubs - "Davai, davai, vystupai!"… Baigsiu tuo, kuo baigia tie, kurie neturi ką pasakyti: "Džiazas yra džiazas!"