29th Vilnius Jazz Festival. 13-16 October, 2016

"Vilnius Jazz'96" išsaugojo puoselėtą veidą

Jūratė KUČINSKAITĖ
 

Praėjusį savaitgalį Vilniaus profsąjungų kultūros rūmuose vyko IX tarptautinis džiazo muzikos festivalis "Vilnius Jazz'96". Įveikęs grėsmingus finansinius rifus, šis garsus džiazo forumas atkakliai navigavo šiuolaikinio džiazo vandenyne, išlaikydamas įprastą, devynerius metus puoselėtą kryptį ir pateikdamas pagal galimybes ryškių šiandienio džiazo pavyzdžių. Nors pritrūko lėšų komercinėms žvaigždėms, tikriems džiazo mėgėjams ir šis festivalis suteikė apsčiai dvasinio peno, pristatydamas net 10 šalių muzikantus ir jų savitą, kūrybišką muziką, kurios retsykiais pasigesdavome grojant pasaulio džiazo elitui. Tad nėra to blogo…

Sumažėjus festivalio svečių, didesnę erdvę pasireikšti turėjo Lietuvos muzikantai; beveik kiekvieną vakarą skambėjo bent po vieną mūsų kolektyvo bei bendrą tarptautinį projektą, dalyvaujant Lietuvos džiazo meistrams. Festivaliniai tarptautiniai projektai apskritai yra išskirtinis "Vilnius Jazz" bruožas, juose spontaniškai improvizuojant sužėri tikrai žavių atradimų. Neretai jie būna netgi neplanuoti, kaip ir šiemet, dėl ligos neatvykus bene garsiausiam šio festivalio svečiui , unikaliam ir savitam būgnininkui Toni Oxley, turėjusiam groti "Cercle" trio drauge su Vladimiru Čekasinu. Šis nepaprastai operatyviai, jau atvykus kitiems trio nariams, garsųjį perkusininką pakeitė "lietuviu T.Oxley" (anot festivalio vedėjo muzikologo Dariaus Užkuraičio) - Gediminu Laurinavičiumi bei visu Lietuvos muzikos akademijos bigbendu. Didžiulis kolektyvas grojo dviejų dalių be pertraukos koncertą "Picclolo concerto piccolo" ir "Piccolo concerto grosso". Trumputėje pirmojoje dalyje klausytojai turėjo progą susipažinti su "Cercle" trio nariais: įstabios technikos dieviško tušė pianistu Dieteriu Glawischnigu bei lanksčiu virtuozišku smuikininku Andreasu Schreiberiu iš Austrijos. Antroje dalyje prisijungus visam Lietuvos orkestrui, šie muzikai pakluso valdingai V.Čekasino rankai ir su malonumu dalyvavo Lietuvos auditorijai jau pažįstamoje, o austrams naujoje ir intriguojančioje teatrališkoje V.Čekasino "Pamokoje", žaismingoje ir spalvingoje. Nors ir buvo išlaikytas kompozicinis "Concerto grosso" principas (tutti-soli), ši spalvinga masė vis dėlto ribojo puikių nūdienos improvizuotojų D.Glawischnigo ir A.Schreiberio faktūrinę erdvę, įkvėpdama viltį kada nors vėl juos išgirsti kitokiame kontekste.

Visiškai kitokia muzika skambėjo Vladimiro Tarasovo projekte; jo partneriai buvo kinų kilmės smuikininkas iš JAV Jasonas Kao Hwang'as ir obojininkas iš Naujosios Zelandijos Peteris Veale'as. Trys savo instrumentų meistrai virtuozai nebe pirmą sykį grojo kartu - tai liudijo iškalbingas tarpusavio supratimas ir pinant melodines linijas, ir grojant unisonu. Jie nedemonstravo jokių teatro triukų, o grojo tiesiog "grynąją" muziką, keldami nuostabą, kad tokia kamerišką žadanti sudėtis greta subtilių piano flažoletų pratrūksta galingu dinamišku visą orkestrą primenančiu srautu.

Nebe pirmą kartą tarptautiniuose projektuose girdime ir kylančią Lietuvos džiazo žvaigždę saksofonistą Liudą Mockūną. Jo gebėjimas įsitraukti į stabilų ryškių muzikantų kolektyvą taip, tarsi jis būtų tikrasis jo narys, liudija jaunojo saksofonisto profesionalumą ir lankstumą. Įsimintinas jo pasirodymas Kauno džiazo festivalio "jam session" su F.Ljungkvisto kvartetu bei įsimintinas projektas festivalyje "Vilnius Jazz'96" su Norvegijos ir Olandijos trio "TMAAD" perša mintį, kad Lietuvoje L.Mockūnas stokoja ryškių lygiaverčių partnerių. Tiesa, šiame festivalyje jis debiutavo su pianistu Artūru Anusausku, sudarydamas ryškų, techniškai stiprų ir kūrybišką duetą, kuriam vis dėlto nebūtų pakenkęs gausesnis tembrinės raiškos arsenalas, suteikiantis dar vieną - tembrinio plėtojimo galimybę.

L.Mockūno ir Norvegijos bei Olandijos jaunų muzikų pasirodymas išsiskyrė gaivumu ir ekspresyvumu, ko pasigedome kito jauno kolektyvo muzikoje. Trys Šveicarijos muzikantai - klavišininkas Chrisas Wiesendangeris, bosistas Herbie Kopfas bei būgnininkas Toni Renoldsas - grojo tipiškai skandinaviškai tvarkingai ir kruopščiai; neklaidžiodami stilių labirintais, šie muzikantai ieškojo žavesio bopo stilistikoje, nežymiai varijuodami ritmiką ir harmoniją. Tačiau bet kurio grynojo džiazo stiliaus šiuolaikinė džiazo scena netoleruoja.

"Vilnius Jazz" festivalyje, be įprastos polistilistikos, dominavo ir nacionalinis koloritas. Tai nenuostabu žinant, kad čia grojo nemažai lietuviškų kolektyvų; juk neįmanoma nuo savo šaknų atskirti Tomo Kutavičiaus, Petro Vyšniausko muzikos, ne vienas džiazo muzikantas bandė folklorizuoti džiazą. Tad šiame renginyje išgirdome (ir išvydome) šios tendencijos apraiškų įvairiausiais aspektais.

Daugiausia diskusijų sukėlė programa "lietuviškas stilius", kurią atliko trombonininkas Vytautas Pilibavičius, Neda Malūnavičiūtė, perkusininkas Gediminas Laurinavičius, pianistas iš Didžiosios Britanijos Vladimiras Milleris (beje, puikiai įsijautęs į lietuvišką stilių) ir Vilniaus naujosios muzikos ansamblis, vadovaujamas Šarūno Nako. Prognozės, kad ši kūrybinė sąjunga plėtos džiazo ir akademinės muzikos sintezės idėją, nepasitvirtini: "Vilnius Jazz'96" scenoje išvydome džiazo ir folkloro teatro farsą - savotišką folkdžiazinį "radiošou" su ryškiu drastišku grimu, dainomis ir šokiais bei daugeliu "štampų": nuo liaudies dainų ir T.Monko džiazo temų iki "Bix" repertuaro citatų. Farsas ir užuominos prasidėjo jau nuo pirmųjų programos sekundžių, prieš pasirodymą pareikalavus, kaip ir garsusis "Kronos" kvartetas, poros minučių tylos. Programos pradžioje skambėjęs džiazo ir liaudies dainos koliažas, padaręs ekskursą į Lietuvos džiazo 1990-uosius (P.Vyšniauskas ir V.Povilionienė, S.Sasnausko ir "Vydragos" ansambliai), netrukus nuvingiavo visai kita vaga, bene ryškiausiai deklaruojant atlikėjų "kūrybines" (?) idėjas "lašinių reklama", išdainuota svajingu Nedos balsu, kaip "puodelis" "Jacobs" kavos", taip pat makabriškais šokiais, svaigiųjų gėrimų vartojimo scenoje iškraipyta "Bėkit, Bareliai" tema ir pagaliau gan ciniškai sintezatoriumi "išdrebinta" melodija "Lietuvi, ar tau negaila", regis, adresuota patiems atlikėjams (o gal visiems mums?). Deja, šiai drąsiai ir įžūliai kompozicijai reikėtų prikišti išbaigtumo stoką - farsas, mano manymu, turėtų būti labiau "nušlifuotas" nei bet kuri kita programa; improvizacinės patirties stokojančiam Naujosios muzikos ansambliui pritrūko meistriškumo ir bandant improvizuoti.

Visai kitoks požiūris į liaudies muziką vyravo kitose kompozicijose. "Lietuviško stiliaus" nihilizmo oponavo jautri ir nuoširdi pianisto Tomo Kutavičiaus kompozicija, nuosekliai tęsianti jo kūrybos sąrašą. Įtaigia kompozicija, prisodrinta ne tik etninių intonacijų, bet ir citatų bei žavių tembrinių atradimų, iki "Beauštančios aušrelės" apoteozės plėtojo keturios Lietuvos džiazo asmenybės: Tomas Kutavičius, Vytautas Labutis, Eugenijus Kanevičius ir Arkadijus Gotesmanas. Tai buvo bene ryškiausia šio festivalio programa.

Plačiausią emocijų ir nuotaikų skalę, neatsietą nuo etninės prigimties, išplėtojo ir Petro Vyšniausko bei Arkadijaus Gotesmano duetas. Žadėtas dar 1989-ųjų Vilniaus džiazo festivalio metu, šio dueto koncertas įvyko tik po septynerių metų. Turtingas raiškos priemonių, nuspalvintas sonoristinėmis spalvomis, praturtintas polistilistiniu epizodu, šių Lietuvos džiazo grandų pasirodymas plėtojosi nuo lengvos ironijos iki pikto burnojimo, nuo nedrąsios lyrikos iki skausmingos ekspresijos, kulminaciją pasiekęs perkusijos ir 10-ies saksofonų polifonija. Šie muzikantai, puikiai jaučiantys vienas kitą, žavėjo ansambliškumu ir meistriškumu.

Savąja technika kerėjo ir totorių trio, vadovaujamas Lietuvos džiazo klausytojams jau pažįstamo Envero Izmailovo. Šis gitaristas ne tik groja S.Jordano maniera, garsus išgaudamas abiem rankomis, bet ir dviem gitaromis vienu metu, kartu perteikdamas ir melodinį balsą, ir kontrapunktą arba perkusija pritardamas pats sau. Techniškumu E.Izmailovui prilygo ir trio perkusininkas Rustemas Bari. Apsiginklavęs minimaliomis priemonėmis - dviem būgneliais, dviem lėkštėmis ir trikampiu - savo aštriais pirštais pynė tokią poliritmiją, tarsi vienu metu būtų skambėjęs visas mušamųjų orkestras. Šis trio, užbaigęs festivalį, dar labiau išryškino vieną svarbiausių šiandieninio džiazo dominančių: virtuoziška, pritrenkianti technika ir nacionalinis koloritas.

< PRESS