29th Vilnius Jazz Festival. 13-16 October, 2016

Recenzija (nesiekianti iki esė) apie "Vilnius Jazz '96"

Linas PAULAUSKIS
 

Linas Paulauskis. Šiaurės Atėnai 1996.10.26 Nr.41 Šiemet vėl buvo Vilniaus džiazas ! "Jūs niekad nesuorganizuosite tokio festivalio kaip Rock Summer !",-šaipėsi ir širdo neva "estė" iš RS, tačiau "Vilnius Jazz", kitąmet švesiantis dešimtmečio jubiliejų, spėjo pelnyti vieno iš garsiausių, jeigu ne geriausio, džiazo renginio garbę visoje Rytų (ar Vidurio, kaip pažiūrėsi) Europoje."Kad kažkaip šiemet nieko gero",-abejojo kiti, skaitydami šiemetinio festivalio programas, įpratę matyti jose Joe Zawinulo, Roscoe Mitchello, Billy Cobhamo pavardes. Tačiau išklausę visus koncertus, atrodo, taip nebekalbėjo. Būta senų bei naujų pažįstamų iš užsienio ir įprastai bei naujaip susigrupavusių mūsų džiazo lyderių.Žinote, aš kažkodėl itin džiaugiuosi šiemetiniu "Vilnius Jazz" variantu, nors pastarasis buvo gal ir kuklesnis už ankstesniuosius- tik (tik?) devyni pasirodymai per tris renginio dienas. Kai pagalvoji apie sąlygas vis dar pasitaikantiems kultūros renginiams (organizacijoms,redakcijoms etc...) ligšioliniame kelintą jau dugną pasiekusiame (tie dugnai - krenti, atsimuši į juos, pramuši, toliau krenti, susimuši ir pramuši, vėl krenti, užsimuši, bet vis krenti ?) mūsų gyvenime..."Vilnius Jazz" iš paskutiniųjų išlaiko kokybę ir nepameta savo skiriamųjų bruožų - radikalizmo, orientacijos į naująsias improvizacinės muzikos tendencijas (dėl ko jis išties yra vienintelis šiuolaikinio džiazo renginys Lietuvoje - palyginti, tarkim, su tradicionalistišku Birštono festivaliu ar atvirai pramoginiu "Kaunas Jazz"), elitinio ir pramoginio aspektų tinkamo suderinimo. Padėk , Dieve, organizatoriui Antanui Gusčiui ir jo komandai (bei rėmėjams) - ir kitąkart, jubiliejiniais metais, turbūt išgirsime ir tuos, kuriuos visi iš anksto žinome esant dabartinės pasaulio džiazo scenos žvaigždėmis, lyderiais tarp lyderių.

Šiemet festivalio visumoje vėl ryškėjo tradiciški jam, iš ankstesniųjų metų žinomi stilistiniai komponentai - fusion atspalvio kompozicinis džiazas, "akademiško" atspalvio improvizacinė muzika, teatralizuotas džiazas, folklorizuotas džiazas (arba į džiazą transformuotas folkloras...).Išskirtinis šiemetinio "Vilnius Jazz" bruožas - gerai apgalvota, visai paprasta, bet efektyvi viso festivalio vyksmo dramaturgija: trys vakarai po tris pasirodymus, kiekvieno vakaro pasirodymų eilės tvarka - emociškai stiprėjanti, intensyvėjanti slinktis, su kulminacija ir iškrova vakaro pabaigoje. Žinoma, tai nereiškia, kad Petro Vyšniausko ir Arkadijaus Gotesmano duetas (pradėjęs visą festivalį) yra tarsi kokio paskesniojo ešelono atstovai (nors ir buvo įtraukti į programą paskutiniu momentu, vietoj suomių "RinneRadio", kurių - vienintelių iš suplanuotų - nepavyko pasikviesti) arba kad jie groja pernelyg santūriai. Jų muzikavimas, su įvairiomis abiejų dueto instrumentų ekspresijos priemonėmis, su raiškiais abiejų instrumentalistų solo epizodais, skambėjo kaip preliudija, sėkmingai ruošianti po to vyksiančio vyksmo, kuriame bus dar daug daug visko, atmosferą. Tuo tarpu kitą vakarą pradėję šveicarai Chris Wiesendanger, Herbie Kopf ir Toni Reinold atrodė jau ne kaip įžanga, o tiesiog pauzė. Nors ir mėgstu, ir iš ankstesnių festivalių šviesiai prisimenu kiek tradicionalistiškus šveicarų kolektyvus, linkstančius džiazroko pusėn, šie muzikantai geriau gal būtų atitikę "Kaunas Jazz" dvasią. Nudžiugau išgirdęs pačius pirmuosius akordus (buvo pranešta, kad jie groja savo pačių kompozicijas), bet vėliau paaiškėjo, kad šios kompozicijos autorystė priklauso Chickui Coreai. Trečiojo vakaro pirmieji - Artūras Anusauskas ir Liudas Mockūnas - stengėsi prisitaikyti prie bendros festivalio krypties ir pateikti laisvo improvizacinio muzikavimo.Nors iš principo jiems yra įmanoma ir tokia raiška, vis tiek jautėsi, kad tai - ne jų muzika, ir gal išties būtų buvę geriau, jeigu būtų groję labiau "pagal save".(Beje, žinomas mūsų džiazo kolektyvas,"Džiazo nublokšti", kuriam priklauso ir Artūras Anusauskas, šiame festivalyje tapo nublokšti po įvairius kitaip susigrupavusius mūsų džiazo, ir ne džiazo, muzikantų kolektyvus, atskleidę ten įvairius daugiau ar mažiau tikėtinus savo amplua).

Jokių priekaištų - antriesiems visų trijų vakarų "numeriams". Vladimiras Tarasovas, kinų kilmės Amerikos smuikininkas Jason Kao-Hwang ir naujazelandų kilmės Europos obojistas Peter Veale - tai ne atsitiktinis ar proginis sambūris, bet jau ne kartą (kaskart kitose Europos vietose) susirinkdavęs ir kartu pagrodavźs trio. Tai ir matyti (kad ir neatsitiktinis, ir europietiskas kolektyvas):ilgas, vientisas, tikslus, nesikliaujantis efektais ar "draivu", nemaža dalimi sukomponuotas pagrojimas, su tvirtais atsparos taškais ir leitmotyvais. Tam tikro "akademiškumo" gal suteikia dar ir toks retas (kad ir dabartiniame džiaze) instrumentas kaip obojus ? Tomo Kutavičiaus kvarteto muzikoje taip pat gali justi kompozitoriaus ranką - bent jau aiškiai struktūruotose atraminiuose intarpuose, tarp kurių liejasi laisvesnės improvizacijos tėkmė,- kaip ir, žinoma, lietuviškąją folklorinę spalvą. Prie olandų ir norvegų kolektyvo "Two Musicians And A Drummer",besiorientuojančio į radikalesnę, elektrifikuotą ir gaivalizuotą dabartinio džiazo ir improvizacijos atšaką (pasak pranešėjo, įtakos galėjo turėti Johno Zorno kūryba, su kuriuo yra bendradarbiavęs grupės vadovas Edwin Wieringa), paskutinį vakarą prisijungė tas pats Liudas Mockūnas, per koncerto pertrauką tarsi išsilaisvinęs nuo šiokio tokio susikaustymo ankstesniajame pasirodyme ir kartu su TMAAD išspinduliavęs klausytojams gerą muzikinės energijos dozę.

Na, ir "finalistai".Jungtinis džiazo (Neda, Gediminas Laurinavičius, Vladimir Miller, Vytautas Pilibavičius) ir Naujosios muzikos ansamblio kolektyvas su programa "Lietuviškas stilius" priminė 1988-uosius, kai mūsų kompozitoriai entuziastingai ėmėsi anksčiau pas mus nekultivuoto "instrumentinio teatro".Ir Šarūno Nako ansamblio pokštai - sutartinėmis paversti lietuviškuosius "liaudiškus romansus" - iš tų pačių laikų. Tasai Lithuanian fashion smagus iki ašarų ir graudus iki nesuvaldomų isteriškų juoko priepuolių - tarsi skaitant J.Erlicko satyras. "Pagrabo" dūdos ir prie stalo "baliavojantys" laidotuvininkai, nespėjus apsižiūrėti persikūnijantys į rokenrolą šokančias provincialaus didkaimio "veseilininkų" poras; gyvenseną, galvoseną, jauseną ir kitas - senas grakščiai reziumuojanti ubagų giesmių eilutė:"Duok lašinių gerą bryzą, gausi danguj gerą vietą..."Ir netikėtos džiazo bei minėtųjų mūsų "kultūros savasties" posluoksnių jungtys. Stebinančių jungčių kitą vakarą pažėrė ir kitas jungtinis - austrų ir lietuvių muzikantų - orkestras: Dieter Glawishnig, Andreas Schreiber, Vladimiras Čekasinas, Gediminas Laurinavičius ir Lietuvos muzikos akademijos bigbendas.Prisipažinsiu, prieš festivalį skaitydamas programą ir aš sudejavau: vėl Čekasinas, vėl ekscentriški teatriški triukai, nusibodo... Šįkart žiauriai apsirikau. Jeigu totalitariškajam Čekasinui po ranka išties puikūs visi muzikantai, jis kietai suriša visų siūlų galus ir surengia neįgristantį, nepaleidžiantį dėmesio, kompaktišką, tiksliai dramaturgiškai argumentuotą ir holivudiškai efektingą vyksmą.

Savo ruožtu virtuoziška polistilistika, dialogu su praeities epochų stiliais stulbino austrų muzikantai (šitai, kiek teko patirti, apskritai būdinga austrų improvizuotojams; jiems į kraują įaugę tie klasikinės Europos muzikos modeliai, kurių šaknys juk kaip tik šiame regione), ypač pianistas Glawishnigas (toks juokas:vos ne rusiškas "klavišnik"...) - jis ir kompozitorius, ir muzikologas, ir dirigentas... Tai ir nenuostabu, kad jų valiūkiška muzika sykiu iš pat pašaknų yra tokia inteligentiška. Na, o visą festivalį užbaigusio Envero Izmailovo trio muzika išmaitinta savojo regiono - Krymo totorių tradicijos syvų. Šioji tauta apskritai turėtų būti labai muzikali. Izmailovas mums pažistamas iš dueto su turku perkusistu Burhan Očal prieš penkerius metus, kai pirmąkart išgirdome fenomenalią šio gitaristo "pianistinę" techniką (kurią jis išrado pats ir dar, ko gero, anksčiau už Stanley Jordaną).Ansamblinis grojimas taip pat tviska tvaska: kaip Očalas, taip ir dabartiniai Izmailovo partneriai Narket Ramazanov ir Rustem Bari yra puikūs ugningi virtuozai.Vėl grįžtu prie minties: kas iš to, viso pasaulio garsenybės dalyvauja ar ne viso? Pasaulinė garsenybė Johnas Scofieldas yra pasakęs komplimentą, kad Izmailovas groja tarytum du, o ne vienas muzikantas. Kiek teko nugirsti klausiusių to paties Scofieldo grojimo Kaune įspūdžių,-Izmailovo klausytis tikrai jau įdomiau. Gal net ir už patį Jordaną, jeigu čia galima kliautis įrašais?...Galbūt todėl, kad gyvoji folklorinė tradicija ir šiai, ir bet kuriai muzikai yra tikras gyvasis vanduo ?

Tai štai. Negalima neužsiminti ir apie publikos supratingumą, netgi, pasakykim, erudiciją:kaip iškart sureaguodavo į kokius nors grynai muzikine logika (arba, kaip minėjau, aliuzijomis į praeities tradicijas) paremtus sąmojus bei paradoksus! Nebuvo ir visokių riksmų ne vietoj ar kitų ties incidento riba balansuojančių dalykų. Ar ne todėl, kad šiemet pagaliau pavyko įvesti išties europietiško pavyzdžio įeinančiųjų kontrolę, atėmusią viltį bilietų bei dalyvių ar svečių kortelių "paišytojams"?

< PRESS