29th Vilnius Jazz Festival. 13-16 October, 2016

Nuo V.Ganelino filosofijos iki V.Čekasino fejerverkų

Jūratė KUČINSKAITĖ
 

Tokia kryptimi praėjusį savaitgalį (spalio 9-12 d.) judėjo 10-asis šiuolaikinio džiazo festivalis "Vilnius Jazz '97". Tarp šių polių buvo ištisas vandenynas pačios įvairiausios muzikos, atspindinčios naujojo džiazo stilių ir krypčių įvairovę. Festivalio organizatoriui Antanui Gusčiui minimaliomis finansinėmis sąnaudomis pavyko pasiekti maksimalų rezultatą - programą, kurioje greta svarių lietuviškų projektų buvo ir festivalinių "delikatesų", skirtų išalkusiems šios muzikos gurmanams.

Jubiliejinis reveransas

Nors šiame festivalyje grojo muzikantai iš Šveicarijos, Japonijos ir JAV, išskirtinis jo bruožas - keturi ryškūs dideli lietuviški projektai, surinkę rekordinį Lietuvos džiazo muzikantų būrį. Regis, pirmą kartą viename renginyje su savo projektais dalyvavo ir legendinė Lietuvos džiazo mokyklos pradininkų trijulė: V.Ganelinas, V.Tarasovas ir V.Čekasinas, prie kurių kūrybos šliejosi ir V.Labučio okteto projektas. Toks logiškas ir laiku atliktas festivalio organizatorių reveransas lietuviškam džiazui, pamažu pretenduojančiam tapti šio festivalio traukos centru, liudija šiandienio Lietuvos džiazo brandą bei gebėjimą varžytis su pasaulio naujojo džiazo kūrėjais.

Festivalį pradėjęs "Didysis aljansas" žavėjo tarpusavio supratimu ir laisvo muzikinio pokalbio gelme, kurioje rutuliojosi santūri ir subtili trio kompozicija, nuspalvinta nostalgija ir meditatyvumu, praturtinta saikingais elektroniniais tembrais.

Dar GTČ (V.Ganelinas, V.Tarasovas, V.Čekasinas) laikais garsėjęs kaip kompozicijų "konstruktorius", V.Tarasovas buvo konstruktyvus ir šiame festivalyje skambėjusiame lakoniškame ir iškalbingame "Lietuviškajame divertismente", inspiruotame dzūkiškos dainos. Šį kartą stojęs prieš nemažą džiazo ir akademinės muzikos atlikėjų orkestrą kaip dirigentas, V.Tarasovas tenkinosi tik keletu varpelių, didžiąją mušamųjų "bateriją" patikėdamas G.Laurinavičiui. "Lietuviškuoju divertismentu" V.Tarasovas dar sykį įrodė, jog nuo garsiojo "Walzatto" laikų pažįstamas kūrybinis principas dar nėra išsemtas.

Žinomoje formoje žėrėjo gaivi kūrybinė idėja, šį kartą plėtojanti programos pradžioje suskambėjusią ir kaip arka įrėminusią visą kompoziciją dzūkišką dainą, oponuojant ir disonuojant jai, apipinant jos motyvus netikėtais sąskambiais, pamirštant juos, susižavėjus kitomis stilistikomis, vėl atrandant ir pagaliau per liaudiškų žanrų užuominas vedant į giliamintę apoteozę - tą pačią dzūkų melodiją, padainuotą obojininko J.Rimo. Spalvingame džiazo ir akademinių instrumentų tembrų, džiazinio varijavimo ir simfoninių motyvų audinyje ypač išsiskyrė džiazuojantis Š.Kačiono kontrafagotas, "dainuojantis" divertismento temą ir čia pat "aprengiantis" ją sonoristine perkusija.

Visą lietuvių liaudies melodijų ir intonacijų vėrinį ant tvirtų kompozicijos gijų suvėrė V.Čekasinas.

Spalvingas jo projektas šį kartą buvo itin vykęs - puikus balansas tarp stilių ir muzikos rūšių, žaismingumo ir rimtumo, tarp solinių linijų ir tirštai prisodrintos, puikiai valdomos faktūros. Savo projekte, puikiai debiutavusios dukters Larisos Čekasinos, G.Laurinavičiaus, A.Šlausto, L.Šinkarenkos, S.Sasnausko, L.Būdos, A.Klovos, B.Bublytės ir A.Stondytės padedamas, V.Čekasinas lyg "stiklo karoliukus" rideno lietuvių liaudies dainas nuo kone autentiško liaudiškumo per improvizacijos žaismę ir kartais "popsines" banalybes iki rokoperos užuominų, tarsi teigdamas, kad menas - tai žaidimas, ir kartu išsaugodamas pagarbą savo kompozicijų pagrindui - liaudies dainoms. Po šio projekto D.Naujokaitis pasakė, kad "V.Čekasinas - vienas didžiausių poetų Žemėje".

Gaiviu novatorišku mąstymu išsiskyrė V.Labučio okteto projektas, pasiūlęs visiškai naują, neįprastą kompozicinį principą. Čia tiesiog kinematografiškai sumontuoti spalvingi muzikiniai epizodai - "kadrai" sekė vienas kitą, kurdami savitą muzikos erdvę, nusagstytą puantilistinėmis replikomis, netikėtais štrichais, erdvę, kurioje pakako vietos ir patosui, ir žaismei, taip pat - kiekvieno muzikanto solisto individualybei ir darniam lyg vienas organizmas aštuonių balsų "chorui". Šio projekto muzikiniuose kadruose vienas ar kitas stilius ne tik "užkabinamas" - pasiekiamos ir jo gelmės, išmėginant roko, akademinės, triukšmo ir džiazo muzikos stilistines vingrybes. V.Labučio okteto projektas buvo kupinas ir savotiškos autoironijos, patosinę retoriką keičiant oponavimu sau pačiam, negailestingai griaunant tarsi iš nieko sukurtus epizodus ir vietoj jų formuojant naujus.

Spontaniškos metamorfozės

Vilniaus džiazo festivaliai paprastai išsiskiria spontaniškais tarptautiniais projektais. Neapsieita be jų ir šįkart. Jau pirmąjį vakarą tokiam projektui susivienijo "Aljanso" trijulė ir trio iš Šveicarijos - Ch.Baumanas, J.Sironas ir D.Ulrichas. Tačiau po "Aljanso" konceptualumo šveicarų šmaikštumas ir ekspresyvumas, "tiriant" ritmo, metro, tempo įvairovę, primenant šokio kilmę ir "žaidžiant" virtuoziškais J.Sirono "free" kalbėjimais, o kartais geliant kampuota intervalika ir aštria harmonija, tuoj pat tirpdoma darnių sąskambių ir šokio ritmų, tokią spontanišką jungtį darė beveik neįmanomą. Turėjome progos dar sykį įsitikinti meistriškų muzikantų lankstumu: sekstetas pranoko lūkesčius - nuo šmaikštaus valsiuko nuvingiuota vieno motyvo plėtojimo keliu, kuriame pakako erdvės visiems šešiems laisvai improvizavusiems muzikantams.

Fantastiškiausią ir tikrai nepakartojamą spontanišką festivalinį projektą su dainuojančiu V.Čekasinu, solo bokalais ir jų šukėmis grojančiu D.Naujokaičiu, trimituojančiu ir saksofonu grojančiu japonų bosistu D.Fuwe ir tuo metu bosistu tapusiu saksofonistu bei smuikininku N.Kawashita, grojančiu, dainuojančiu ir šokančiu W.Lüdi, Neda, V.Labučiu, L.Šinkarenka ir daugeliu kitų festivalio dalyvių, išgirdo į oficialų festivalio uždarymą klube "Indigo" susirinkę klausytojai. Muzikinis veiksmas buvo toks įspūdingas, kad šio klubo šeimininkai nusprendė nuo šiol sekmadienio vakarais čia rengti "jam session".

Tarptautinis projetas palydėjo ir T.Soejimos foto-kino kūrinį, gvildenusį skaudžias Japonijos istorijos temas. Šį projektą apipavidalino Japonijos ir Šveicarijos muzikantai bei japonų scenos meistrai. Abu šiųmečio "Vilnius Jazz" svečių iš Japonijos kolektyvai išsiskyrė garso ir vaizdo jungčių paieška, abu pasakojo dramatišką savo tautos istoriją, pasitelkę ne tik muziką, bet ir plastikos kalbą.

Vis dėlto ši jungtis grėsė ir rizika, neretai balansuojant tarp simbolių ir akivaizdaus kičo, užuominų ir banalybės.

Man pasirodė iškalbingesnė pati muzika, teikusi daugiau peno vaizduotei (japonai grojo tikrai puikiai) negu lietuviškais tautiniais rūbais apsirengusi japonė su raudonu balionėliu rankoje ar po sceną puldinėjusios, rusišką ir amerikietišką simboliką deklaravusios "piktosios jėgos".

"Šou sindromas"

Tačiau toks teatralizuotas veiksmas lengvai patenkina nūnai daliai mūsų publikos būdingą "šou sindromą" - poreikį pamaloninti ne tik ausį, bet ir akį. Regis, festivalio metu priimdami tokį gausų muzikinės informacijos srautą, "atšimpa" kai kurių klausytojų "lokatoriai", ir meistriškas, profesionalus, originalus grynasis džiazas - taip apibūdinčiau "Vilnius Jazz" svečių iš JAV S.Simmonso ir O.Lakeµo kvarteto muziką - sunkiai braunasi į tirštai prisodrintas, pailsusias klausytojų smegenis. Tad liko ir neįvertinusiųjų šių fantastiškų muzikantų, dviejų lyderių, vienas už kitą geresnių altinio saksofono meistrų, muzikinių varžybų, palydimų ekspresyvaus tvinksinčio ritmo - įstabaus M.Dresserio boso ir jautraus, ugningo C.Blekman "beato", meistriškumo. Ne visi pajuto O.Lakeµo gaivališkumą ir "jungle" stilistikos užuominas, oponavusias kiek tradiciškesniam S.Simmonsui, savo mąstymu primenančiam "džiazo mesijo" J.Coltraneµo improvizavimo manierą.

Vis dėlto "šou sindromu" serga tik nedidelė džiazo auditorijos dalis. Publikos brandumą šiemet po pertraukos patikrino "Lüdi testas".

"Vilnius Jazz '89" kito W.Lüdi kolektyvo "Blauer Hirsh" paleistas garsų krioklys per trumpą laiką išvaikė iš salės didesnę publikos dalį, o šiemet ne mažiau radikalus ir į kompromisus nelinkęs W.Lüdi drauge su gitaristu S.Wittweriu bei būgnininku M.Wertmülleriu buvo išklausytas su nesuvaidintu susidomėjimu.

Šiemet W.Lüdi saksofono čepsėjimas, kriokimas, murmėjimas, švilpimas ir ekspresyvus "skraidymas" šešių oktavų ribose, neįprasta fantastiška trio technika ir laisva dramaturgine vaga srūvanti garsų lavina tapo vienu ryškiausių festivalio akcentų, vienu spalvingiausių šiandienio džiazo pavyzdžių.

< PRESS