Lietuvos džiazo veidrodis

Spalio 8-10 dienomis džiazo gerbėjai, kaip ir kiekvieną rudenį, ropštėsi į sostinės Tauro kalną, kad galėtų išgirsti 12-ojo tarptautinio džiazo festivalio "Vilnius Jazz '99" projektus.

Antrąjį dešimtmetį gyvuojantis festivalis "Vilnius Jazz", nepaisant įvairių keblumų, tarsi Sizifo akmenį į Lietuvos kultūros kalną stumia šiandienio džiazo idėją, savo nuoseklumu pasaulyje pelnydamas naujojo džiazo kūrėjų pagarbą ir džiazo auditorijos simpatijas.

Žvelgiant į praeitį, negalima nesistebėti šiame festivalyje pristatytų džiazo korifėjų galerija: C.Pine'as, R.Mitchellas, J.Zawinulas, B.Cobhamas, F.Frithas, L.Jenkinsas, A.Blythe'as, S.Simmonsas, O.Lake'as ir daugelis kitų legendinių pasaulio džiazo asmenybių.

Stebina atkakliai nesikeičiantis kultūrą kuruojančių funkcionierių požiūris į šį festivalį. Regis, ne ką tepažengta nuo tų laikų, kai džiazą geriausiai apibūdindavo tokios sparnuotos frazės: "džiazas - storulių muzika" arba "nuo saksofono iki peilio - vienas žingsnis".

Tad nieko nuostabaus, kad 12 savo gyvavimo metų siekęs pristatyti įvairiausius šiandieninio džiazo aspektus, šiųmetis festivalis "Vilnius Jazz
'99" nejučiom atspindėjo ir šiuolaikinio džiazo padėtį Lietuvoje. Šioje situacijoje žūtbūtinis nuolatinio festivalio "Vilnius Jazz" organizatoriaus
Antano Gusčio siekis tūkstantmetį ir džiazo šimtmetį pabaigti garbingai, tęsiant tradicijas, ir surengti tradicinį 12-ąjį festivalį dvelkė savotiška avantiūra.

Tačiau šventė įvyko. Gal kiek kuklesnė užsienio dalyvių skaičiumi, bet neabejotinai turininga: keturiuose festivalio koncertuose skambėjo dešimt unikalių projektų, kuriuos kūrė muzikantai iš šešių šalių. Buvo ir šampano, kuriuo, nuskambėjus paskutiniam festivalio akordui, buvo "aplaistyta" nauja Lietuvos džiazo kompaktinė plokštelė - Dainiaus Pulausko seksteto albumas "Rudens siuita", įrašytas lygiai prieš metus "Vilnius Jazz '98" festivalio scenoje ir išleistas to paties "avantiūristo" A.Gusčio šio festivalio proga.

Ir šiemet, nors ir kuklesnės programos, "Vilnius Jazz" siekė atspindėti šiandienos džiazo ieškojimus ir išryškinti jo tendencijas.

Tiesa, festivalio scenoje neišgirdome pačių radikaliausių džiazo eksperimentų. O gal nenuilstantys eksperimentuotojai baigiantis
tūkstantmečiui pavargo nuo sąskambių aštrumo, totalinės improvizacijų laisvės, sykiais artėjusios prie chaoso, ekspresyvios "noise" (triukšmo)
išraiškos, vis dažniau vietoj jos rinkdamiesi darnumą ir dainingumą, akademiškesnę harmoniją (kurioje, tiesa kartais švysteldavo ir banalumo
gaidelių) bei ieškodami naujų tembrų, vis dažniau nusilenkdami jo didenybei unisonui ir taip atrasdami netikėtas spalvas.

Fleitos ir saksofono, saksofono ir kontraboso, saksofono ir fortepijono, skambančių kaip vienas instrumentas, tembrų kokteiliai žavėjo netikėtu
skambesiu ir liudijo atlikėjų profesionalumą bei puikų ansamblio pojūtį. Buvo matyti, kad šiandienos džiaze vis mažiau vietos lieka atsitiktinumams, vis daugiau svorio įgyja brandžios kompozicijos ir darnus kolektyvinis muzikavimas.

Užatlantės fenomenas

Ryškiausia "Vilnius Jazz '99" festivalio žvaigždė - Panamoje gimusio amerikiečio C.Wardo kvartetas "Radius" savo muzikavimu patvirtino šiuos
teiginius. Kvarteto lyderis - fleitininkas ir saksofonininkas C.Wardas, tvirtai remdamasis džiazo tradicijomis ir grodamas su avangardinio džiazo
didžiaisiais (J.Coltrane'u, C.Bley, C.Tayloru, D.Cherry), sukūrė savo individualų stilių, kuriame originaliai jungiasi bliuzo, svingo, bibopo,
"free" džiazo tradicijos, pagardintos džiazroko ir "funky" elementais. Stilių, prasišviečiantį kiekvienoje kvarteto frazėje, motyve ar net garse.

Klausant jų, galvoje sukosi garsioji R.R.Kirko frazė "Dievas myli juodą skambesį". "Radius" stebino inteligencija, garso kokybe, vidine skambesio kultūra ir neapsimestu suvokimu, kad muzikantas - instrumento tąsa (arba atvirkščiai). Banalus žodžių junginys "didelis meistriškumas", kalbant apie šį kolektyvą, įgauna naują prasmę.

Kvartetas "Radius" pateikė stulbinančio ansambliškumo pavyzdį: jų kuriamam rafinuotam keliasluoksniam muzikos audiniui reikia ypatingo
kiekvieno muzikanto tikslumo, tačiau ši precizika niekaip nevaržė muzikantų improvizacijų laisvės.

Nuo jų kūrybos energijos tiesiog sušvito niūri, lietinga rudens diena. Tikra laimė, kad šiam kolektyvui buvo skirtas visas koncertas, suteikęs
publikai galimybę pasisotinti puikiu meistrišku džiazu, įsiklausyti į stulbinantį jų profesionalumą ir pasisemti iš jų kūrybos trykštančios
energijos.

Du egzotikos poliai

Finansiniai rifai šiųmetį "Vilnius Jazz" festivalį padarė gerokai kameriškesnį. Tradiciškai "Vilnius Jazz" festivalyje pristatomoms savitoms
japonų naujojo džiazo pajėgoms, neretai linkstančioms į didesnio masto projektus, šį sykį atstovavo vienas pianistas Ryoji Hojito. Jis leido
festivalio klausytojams iš naujo atrasti instrumentų karalių fortepijoną, taškydamasis dar negirdėtų garsų versmėje, įvairiomis priemonėmis
priversdamas fortepijoną suskambėti čia kaip galingą varinių mušamųjų bateriją, čia kaip egzotišką sitarą.

Sonoristiniai ieškojimai, preparavus fortepijoną ir pasitelkus į pagalbą įvairius žaisliukus bei buities rakandus, savo netikėtumu programos
pradžioje kėlę šypseną, ilgainiui formavosi į meditatyvias, konceptualias miniatiūras, verčiančias įsiklausyti ir susimąstyti.

Kamerinis R.Hojito muzikavimas, atskleidęs naujas fortepijono tembrų galimybes, regis, labiausiai atitiko šiandienio eksperimentinio džiazo
dvasią ir "Vilnius Jazz" publikos lūkesčius - japonas buvo vienintelis šio festivalio muzikantas, prašomas bisuoti.

Nors saksofonas - vienas jauniausių džiazo instrumentų, savųjų instrumentų neišradinėjo svečiai iš Vokietijos, saksofonininko M.Schuberto
ir pianisto H.Mantey duetas. Tiek Matthiaso Schuberto sonoristika, tiek Holgerio Mantey skambinimo maniera Vilniaus džiazo festivalių publikai jau pažįstama kaip šiandienio vokiškojo džiazo (ir ne tik jo) klasika.

Nors dueto partneriai puikiai jautė ir suprato vienas kitą, pokalbio laisvumo stigo - tarsi nusilenkdamas M.Schuberto autoritetui, H.Mantey
traukėsi į antrąjį (akompanuojantį) planą.Todėl tikrai pateisino viltis organizatorių gudrybė - sumanymas atskirai
pristatyti pianisto, parafrazių meistro H.Mantey solinę programą, kurioje akademinio išsilavinimo pianistas žavėjo jautria, skoninga ir daininga
lyrika, savo kompozicijas inkrustuodamas įvairiausiomis muzikos citatomis nuo baroko iki moderniojo džiazo.

Net ir senąsias kompozicijas pianistas praturtino originaliais štrichais. H.Mantey leido įvertinti "gyvo" muzikavimo privalumus - jis kūrė ne tik
muziką, bet ir plevenančią, šiltą, kameriškai jaukią koncerto atmosferą, žavėjo sceniškumu, kiekvieną garsą, regis, formuodamas ne tik pirštais,
kurdamas visu kūnu - gal iš čia išskirtinis H.Mantey tušė spalvingumas.

Nei R.Hojito, nei jaukiam ir subtiliam vokiečių kameriniam džiazui nestigo boso ar perkusijos - juos vykusiai imitavo M.Schuberto saksofonas
bei abu pianistai. Juolab kad ne visada instrumentų ir instrumentininkų gausa lemia sėkmę.

Pats didžiausias šio festivalio kolektyvas - devynių muzikantų grupė "Jazzskangsters" iš Suomijos nepateisino lūkesčių. Nors šiuolaikiška grupės idėja jungti džiazą su Jamaikos ritmais, "reggie" ir "ska" elementais žadėjo dar nepatirtų Lietuvos džiazo renginiuose įspūdžių, "Vilnius Jazz '99" festivalio klausytojams šį sykį liko tenkintis kukliu šios krypties atspindžiu, turinčiu nedaug sąlyčio taškų su tikruoju "ska party", ir, be
klasikinių džiazo temų, dar mažiau - su pačiu džiazu.

Traukos centras - lietuviai

Kuklesnės užsieniečių pajėgos suteikė galimybę didesnę festivalio programos dalį atiduoti Lietuvos džiazo meistrams, kurių muzikavimo,
išretėjus klubiniam gyvenimui, jau buvome pasiilgę, kurių meistriškumas ir stilius dera prie šio festivalio veido ir kuriems ankstesniuose
festivaliuose neretai stigdavo vietos, nors nebe pirmus metus brandus ir įdomus Lietuvos džiazas pretenduoja tapti šio festivalio traukos centru.

Tiesa, šio festivalio programoje nebuvo pagrindinio "magneto" - vieno svarbiausių Lietuvos džiazo mokyklos atstovų, džiazo guru Vladimiro
Čekasino. Tai vadinčiau bene rimčiausiu šio festivalio praradimu. Tačiau šiemet Lietuvos džiazo pajėgoms garbingai atstovavo jo auklėtiniai ir
kolegos.

Ilgametis V.Čekasino bendražygis Olegas Molokojedovas, tarsi perimdamas globėjišką Maestro misiją, į festivalio sceną atvedė jaunus, bet jau žinomus muzikantus: J.Maksimovičių, V.Nivinskį ir A.Kazakevičių. Neseniai susibūrusiame kvartete Lietuvos džiazo veterano O.Molokojedovo patirtis susijungė su Lietuvos džiazo jaunimo energija ir meistriškumu. Šios sąjungos rezultatas puikus: kvarteto debiutas buvo išskirtinai ryškus ir brandus.

Jų naujasis džiazas - gaivus ir gilus, ekspresyvus ir santūrus, deklaratyvus ir subtilus - bene plačiausiai ir giliausiai naršė po jausmus
ir emocijas, perteikiamus subtiliomis baladėmis ar deklaratyviai sarkastišku "free" maršu. Tiesa, šioje programoje neišvengta jaunatviško maksimalizmo nuodėmės: puikūs spalvingi epizodai, sukrauti į vieną programą, ardė kompozicinį programos vientisumą. Kaip ir duetas su jaunu ir neabejotinai perspektyviu būgnininku M.Aleksa, dirbtinai jungiamas į bendrą kompoziciją. Nepaisant šių mažų "nuodėmių", puikiu savo pasirodymu festivalio debiutantai pateikė rimtą paraišką įsilieti į Lietuvos džiazo elito gretas.

Naujo kvinteto staigmena

Kiti festivalio debiutantai - "Leonid Šinkarenko Jazz5" - jau seniai garsūs kaip elitiniai Lietuvos džiazmenai. L.Šinkarenkos grupę, anksčiau
žinomą kaip "Jazz4", šiemet itin vykusiai papildė Neda Malūnavičiūtė, tapusi ne ansamblio puošmena, o stipria lygiaverte nare, suteikusia ekskvartetui skambesio pilnatvę.

L.Šinkarenka pasirinko tikrai įdomią kompozicijos idėją - "Pub's Grooving" ("Pasivaikščiojimas po barus"), ne tik apeliuojančią į itin
aktualią šiandienę džiazo situaciją, bet savaime diktavusią ir siuitos formą bei įteisinusią kompozicijoje stilių gausą - nuo tradicinio džiazo motyvų iki rokenrolo, taip "tapant" šiandieninio džiazo klubinės kasdienybės portretą.

Šiame projekte L.Šinkarenka iš įvairių stilių gijų audžia savo muzikos audinį, kuriame net ir dažniausias barų "mainstream" stilius derinamas su
džiazroko pulsu ir įgyja permainingą muzikinį laiką. Kiekvienas kvinteto narys į šią L.Šinkarenkos kompoziciją įnešė savo unikalų indėlį: V.Labutis, D.Pulauskas, N.Malūnavičiūtė ir labiausiai šiame festivalyje užimtas būgnininkas L.Būda muzikavo ekspresyviai, su polėkiu ir kartu labai atsakingai.

Brandžioje kompozicijoje buvo pasiektas puikus balansas tarp improvizacijų ir interpretacijų. Tarsi vienu atsikvėpimu slydusi kompozicija
skambėjo lengvai, tarsi gyvos spontaniškos improvizacijos ir tik unisonas sugrąžindavo užsimiršusį klausytoją iš įsivaizduojamo klubo į festivalio
salę.

Tokio brandumo, deja, pristigo A.Šlausto ir S.Sasnausko projektui "Ciaccona". Puiki jo idėja tarsi tęsė prieš ketverius metus šių muzikantų
Vilniaus džiazo scenoje pristatytą "Bolero". Vėl semtasi iš nesenstančios klasikos versmės, šį sykį atspirties tašku pasirenkant variacinės formos viduramžių šokį.

Pakeliui į Europą

Šiame projekte senosios polifonijos raštais išvinguriuota čakonos tema, prasiskverbusi per elitinių Lietuvos džiazo solistų - D.Praspaliauskio,
E.Kanevičiaus, V.Ramoškos, S.Sasnausko, A.Šlausto, L.Būdos - improvizacijas (variacijas), pasislėpė nervingame bibopo ritme, perskrodžiamame grėsmingų pučiamųjų rifų, kad vėl kaip atgaiva sugrįžtų projekto reprizoje.

Tikrai iškalbinga šiandienos kontekste idėja, gvildenta puikių muzikantų, nepaliko abejingų klausytojų, nors šiam projektui, galėjusiam tapti vienu
festivalio centrų, kaip geram vynui pritrūko brandumo.

Neabejotinai ryškiausiai iš Lietuvos atlikėjų festivalyje pasirodė D.Pulausko sekstetas, pristatęs savo naują, jau trečiąją kompaktinę
plokštelę. "Rudens siuita" per metus akivaizdžiai subrendo, kai kurie jos epizodai persikėlė į vėlesnes programas ir į trečią įrašytą, tačiau kaip
antrasis išleistą albumą "1999".

Šiųmečio "Vilnius Jazz" scenoje "Rudens siuita" suskambėjo nepaprastai gaiviai ir įtaigiai. Programos brandą liudijo gyvesnės, laisvesnės ir
gilesnės improvizacijos bei muzikantų požiūris į jų kūrinį - meilė sau ir klausytojams. Be to, D.Pulausko sekstetas demonstravo išskirtinį
ansambliškumą, kuris, mano manymu, yra vienas svariausių šiandieninio džiazo kokybės garantų.

Ne užsienietiškų pavardžių stoka šiemet lėmė ryškų Lietuvos džiazo muzikantų vaizdą. Per festivalio "Vilnius Jazz" gyvavimo metus Lietuvos
muzikantų brandumas pastebimai padidėjo, ir ne vienam jų šis renginys jau tapo (arba dar taps) tarpine stotele užkariaujant Europos scenas.