29th Vilnius Jazz Festival. 13-16 October, 2016

"Naktinis" dziazo festivalis

Jūratė Kučinskaitė, 7 meno dienos. 1995-11-11
 

Koks gi yra šiandienos dziazas? Į ši klausimą jau septintą kartą bandė atsakyti praėjusį savaitgalį Vilniaus akademiniame teatre vykęs tarptautinis dziazo festivalis "Vilnius Jazz'94". Nuo pirmojo "Vilnius Jazz", tuomet dar vadinto "Jazz forum", ivykusio 1988 m., praėjo daug laiko, bet festivalis daugelį metų išliko nuoseklus ir taip uzsitikrino gerą vardą Europoje. Tačiau šiemet ir "Vilnius Jazz" uzgriuvo lavina pokyčių. Festivalis vųlavo visą mėnesį (o kiekvienas jo koncertas - beveik valandą), likus porai savaicių iki festivalio pradzios dar nebuvo aiški jo vieta. Viltis, kad "Meno lyga" galės priimti žvaigzdes, žlugo prieš pat festivalį. Teko susitaikyti su beveik naktiniu koncertų laiku: numatyta 21 valanda, o realiai - gerokai vėliau dėl Mažojo teatro scenoje rodomos premjeros. Sumažėjo ir festivalio dalyvių skaičius, tačiau noriu pabrėžti, kad visi, kurie buvo numatyti, atvyko.

Taciau, nors ir "braškėdamas", festivalis ivyko ir reikia tik pasidžiaugti ir įvertinti festivalio prodiuserio Antano Gusčio sugebėjimą išnaudoti paskutinį šansą. Nuo pat savo atsiradimo festivalis "Vilnius Jazz" formavo nūdienos dziazo sampratą, teikė tokios muzikos klausytojams nauju minčių. Pasirodo, šiuolaikinis dziazas - tai ne kokia nors amorfiška būtybė, besiblaškanti tarp akademinės muzikos novacijų (ne visuomet pasiteisinusių ir pačioje akademineje muzikoje), ritmo ir triukšmo muzikos; tai ne tik kvapą gniaužiantys eksperimentai, pasižymintys destrukcija ir bekompromisiškumu. Šiuolaikinis dziazas yra tai, kas grojama ir tai, kas klausoma šiandien. Ta prasme festivalis "Vilnius Jazz'94" pateikė naują šiuolaikinio dziazo estetikos suvokimo galimybę, ir visai nebaisu, kad "Jimi Hendrix project" muzikoje buvo galima įzvelgti stipria roko įtaka, kad su "The Zawinul Syndicate" melodinga ir sodria muzika apkeliavome aplink pasaulį, kad daugelyje pasirodymų disonansus ir triukšmus keitė ramybe dvelkiancios konsonansu salos.

Šiemetis "Vilnius Jazz" buvo kaip niekad "duobėtas": po magiško Zawinulo grupes poveikio kai kurie kolektyvai nublanko taip, kad prisiminiau juos tik vartydama bukletą, o kitų kompozicijose sunkiai sekėsi surasti prasmę. Bet gal jau laikas suvokti savo vietą ir pasauliniame kontekste? Šalia pripažintų žvaigždžių ta vieta tampa akivaizdi ir, deja, ne Lietuvos dziazo naudai.

Iš visu 4 festivalyje pasirodziusiu Lietuvos kolektyvų trys debiutavo, o vienas buvo senbuvis. Tai J.Milašiaus ir D.Naujokaičio duetas. Nebe pirmą sykį ju programoje skamba šokių motyvai: prieš pora metų buvo atlikti "Ispaniški šokiai", šiemet - "šokiai kareiviams", kuriuose viešpatavo ritmas ir iki neatpažįstamai suskaldytos melodijos skeveldros. O ko daugiau reikia šokėjams? Pakanka ritmo, kad kazkur taip girdėta harmonine seka galėtum aprėdyti melodijos "marškineliais". Ypatingai žavi yra šio dueto lyrika - atokvėpiai tarp energija pulsuojančių aktyvių dalių (kitame kontekste tai tikriausiai būtų aštriausi disonansai). Visgi dueto programa akivaizdžiai užsitesė ir neišvengė kartojimosi.

Tuo tarpu tikrųjų festivalio debiutantų - D.Praspaliauskio kvarteto - programa neprailgo. Įvairialype kompozicija, prisodrinta įvairiausių nuotaikų, stebino vientisumu, pasiektu ypatingai plastiškų jungčių dėka. Gerai žinomi Lietuvos dziazo meistrai A.Šlaustas, A.Gurinavičius ir G.Laurinavicius bei pirmą kartą "Vilnius Jazz" scenoje grojęs saksofonistas D.Praspaliauskis tapo festivalyje ryškiausiu Lietuvos kolektyvu.

Daugiau tikejomes iš dar vieno debiutanto: šešių džiazo scenos senbuvių orkestro, pirmą kartą pasirodžiusio tokia sudėtimi. V.Labutis, S.Sasnauskas, J.Milašius, T.Kutavičius, E.Kanevičius, D.Naujokaitis - labai skirtingi muzikantai - pabandė susiburti į vieną grupę, pavadinta "Vilnius Conflict and Members", kad surastų bendrą grožio samprata. Deja, labai gražūs šios programos momentai nuolat grimzdavo į chaosą, ir gerokai ilgiau nei valanda išsitęsusioje orkestro programoje dažnai pasigesdavau vientisumo ir prasmes. Galbūt ginčytina yra pati idėja: konfliktiškos kūrybinės asmenybės kuria savo kompozicijas, kurių linearinė suma ir tampa programa. Jau pačioje tokioje idejoje slypi mozaikiškumas, nors jis buvo puikiai "uzmaskuotas" - jungčiu tarp kompozicijų pajusti nebuvo įmanoma, - tačiau tokiu atveju trūksta vienos gijos, jungiancios visa kompozicija. Orkestras jau festivalio metu pasipildė naujais nariais. Vienas jų - papūga, pagyvinusi nuobodoka programa, antras - publikos atstovas, neatpažintas Juozo Milašiaus gerbėjas: "Juozai, išvyk visus ir pagrok vienas". Pasirodo, replikos nebuvo tokios neteisingos, nes, kai programos pabaigoje uz kompozicijos "vairo" stojo Juozas Milašius, viskas netiketai susitvarkė, susijungė, ir pagaliau buvo galima konstatuoti, kad programa "įvyko". Nenoriu cia visiškai sumenkinti "Vilnius Conflict and Members" programos, kurioje buvo ir tikrai puikių epizodu: visu pirma, daina, beveik visi vokaliniai epizodai, kompozicijos, priklausančios Naujokaiciui ir Milašiui.

Dar vieno debiutanto - dueto iš Kėdainių V.Vidiko - V.Aleksandravičiaus pasirodymą pavadinčiau santuriu, jaukiu ir prasmingu dialogu, kuris vedė į vieną tikslą, deklaravo garso estetiką, o kompozicijos - nuotaikos buvo nepaprastai spalvingos.

Dar vienas asmenybiu kolektyvas "Four Capitals", grojęs tame paciame koncerte kaip ir Vilniaus orkestras, sukėlė panašiu minčiu. Asmenybė ir jos kurybinė laisvė individualybiu ansamblyje. Ar tai demokratijos, ar chaoso apraiška? Ir šiame keturias sostines sujungusiame projekte buvo epizodų, kurių neišgelbėjo nei ritmo, nei motyvu ar struktūros vienybė. Ir cia pat kontrastuodavo puikus A.Kolkovskio - V.Milerio - M.Zukovo trio epizodai, išsiskyrė iš viso ansamblio muzikavimo.

Tuo tarpu trys individualybės iš Estijos įtikino. R.Laasi - T.Ruben - M.Soo, gerai pažįstami Estijos džiazo novatoriai, daugybę stilių sujungė į vieną individualų, nuspalvintą puikiausiomis sonorinėmis spalvomis.

Panašiai galėtume apibūdinti ir Prancūzijos džiazo scenos veteranus, ansambli "Workshop de Lyon". Tai ryškiu asmenybiu ansamblis, siekiantis vieno tikslo. Prancūzai privertę išgirsti… pauze, net 3 kartus sustingdami i "gyvus paveikslus" ir taip išprovokavo publikos reakcija.

Beje, publiką išprovokavo ir pianiste iš JAV Myra Melford. Jei palyginsime ją su pirmajame festivalyje grojusiu A. von Schlippenbachu, pamatysime, kad nepaisant prabėgusiu septynerių metų, per kuriuos improvizacinė muzika praturtėjo naujomis išraiškos galimybėmis, Melford pasirodymas buvo gerokai tradiciškesnis. Ypatingai tada, kai pianiste panusdavo įtraukti tipišką tradicinį "vaikščiojanti" bosa ir groti ne tik už save, bet ir už ritminę grupę. Tačiau iš savo gimtosios Čikagos Myra atvežė ypatinga ritmo, svingo ir bliuzo pojūtį ir jos pagrotas bliuzas buvo tikrai nepriekaištingas. Jei pasitelktumeme į pagalba sporto terminus, tai dar du festivalio dalyviai - kvintetai "Jimi Hendrix Project" ir "The Zawinul Syndicate" gerokai išsiverzė į priekį.

Tarptautinio "Jimi Hendrix Project" išeities taškas buvo legendinio roko gitaristo J.Hendrixo muzika. Puikus ansamblis pasirinko vykusį kelią, siekdamas atgaivinti tą dvasią ir energiją, kuri slypėjo J.Hendrixo muzikoje. Muzikantai nesistengė kartoti kompozicijų, tik rėmesi jomis, nenutoldami nuo maištinguju laiku stilistikos. Ju muzika tiesiog stulbino savo jėga. Ypatingu simpatiju sulaukė vokalistas Ph.Mintonas ir violončelistas T.Cora, nors, pabrežiu, visas ansamblis pulsavo kaip vieningas organizmas.

"The Zawinul Syndicate" taip pat žavejo stebėtinu vieningumu (ansamblio sudėtis nuolat kinta). Elektroninė egzotika ir garsų magija, - taip galėtumėm apibūdinti jų pasirodymą, akimirksniu pakerėjusį. Galiu prisipažinti, kad nesu fusion gerbėja, taciau tai, kas vyko scenoje, tiesiog užbūrė. Bandžiau rasti atsakymą, kodėl toks stiprus poveikis, tačiau iki galo taip ir nesupratau: ar tai elektronikos nuopelnas, ar lemia nepaprastai tiršta faktūra, o gal ypatingai jautrus kiekvieno tos tirštos faktūros garso suvokimas, - tikriausiai visa tai kartu, žinoma, pridedant ir ypatinga profesionalumą. Kiekvienas grupės (sudarytos iš skirtingų rasių atstovų) muzikantas demonstravo nepaprastas savo galimybes: "minkštu" garsu grojantis negras bosistas G.Veasley yra ne tik puikus vokalistas, bet ir sugeba priversti savo instrumentą skambėti kaip perkusiją; gitaristas iš Indijos A.Chatterjee - virtuoziškas muzikantas ir įdomus vokalistas; būgnininkas R.Burrage tiesiog pritrenkiančiai jaučia ritmą. Ir, manau, visus pakerėjo dainuojantis perkusininkas turkas A.Tunc Boyaciyan, atlikęs tikra rečitalį su tuščiu buteliu ir balsu.

"Mano grupėje groja nuostabųs jauni muzikantai", - po koncerto pasake J.Zawinulas. Zawinulas gimė Europos muzikinių tradicijų sostinėje Vienoje, gyvena džiazo tėvynėje JAV, todėl pasiteiravau, kokiomis akimis - europiečio ar amerikiečio - jis žiuri į džiazą? "Savo akimis. Aš negalvoju, ar tai europietiška, ar amerikietiška muzika, tai paprasčiausiai mano muzika. Kartais ji man patinka, kartais - ne, bet aš džiaugiuosi, galėdamas ją groti. Aš visada rašiau tokios aplinkos muziką, kuriai aš priklausau. Tai yra ta atmosfera, kurią aš jaučiu, ir kurią kuriant man nerūpi natos, svarbi tik aplinka. Žmonės po mano koncerto nekalba apie muzika, jie sako: "O! tai buvo gerai", - sake Zawinulas.

Tikrai, būtent tokius įspūdžius išsinešė ir "Vilnius Jazz'94" festivalio publika, dėkojusi J.Zawinulo grupei stovėdama.

< PRESS