29th Vilnius Jazz Festival. 13-16 October, 2016

Netikėtumai, pramogos ir eksperimentai ."Vilnius Jazz'95" festivaliui pasibaigus…

Jūratė KUČINSKAITĖ
 

Praėjusį savaitgalį Vilniuje vyko tarptautinis džiazo festivalis "Vilnius Jazz'95". Jau aštuntą kartą šiuolaikinio džiazo mėgėjai ieškojo naujų šios muzikos aspektų, sėmėsi naujos muzikinės informacijos. Nors tai - festivalis intelektualams, ir lengvojo žanro mėgėjai jame nesilanko, tačiau tenka pripažinti, kad šiame, palyginti su ankstesniais gerokai lakoniškesniame, atsirado vietos muzikai, atitinkančiai pramogą, kurią grojo Kauno bigbendas, P.Vyšniauskas su "Mezcal Jazz Unit" ir, pagaliau, B.Cobhamas bei jo ansamblis. Nukrypimų nuo nuosekliai siekto stilistinio grynumo būta jau pernykščiame "Vilnius Jazz", pateikusiame naują šiuolaikinio džiazo vertinimo galimybę. Tai nebūtinai bekompromisinės novacijos arba sunkiai suderinamų akademinės, džiazo, roko, folk, triukšmo ir t.t. muzikos rūšių sintezė; tai tiesiog džiazo improvizacinė muzika, grojama ir klausoma šiandien.

Festivalis "Vilnius Jazz" ne pirmą sykį suteikė mums galimybę pasiklausyti pasaulinio lygio džiazo muzikantų. Šių metų festivalio garsenybė - juodaodis būgnų virtuozas, legendinis fusion albumų bendraautorius B.Cobhamas iš JAV su jaunu tarptautiniu ansambliu, įtraukęs Vilnių į savo beveik 50-ies koncertų turą po Europą. Lietuvos džiazo klausytojui, atviram įvairios muzikos formoms, išugdytam GTČ polistilistikos ir free, amerikietiškų džiazo žvaigždžių muzika skamba lengviau ir ritmingiau nei įprasta. Tačiau tai, ką demonstravo festivalio scenoje B.Cobhamo ansamblis, - tėra išorinis lengvumas. Lakoniškos ir preciziškos kiekvieno ansamblio nario frazės, tvirtai sulydyti kompozicijų karkasai su ritminiais ir netgi melodiniais motyvų unisonais liudijo gerai "išmoktus" epizodus. Tačiau kartu B.Cobhamo ansamblio muzika, atrodytų, pulsavo improvizacine laisve.

Lengvą temperamentingą džiazą grojusiam prancūzų ansambliui "Mezcal Jazz Unit" su dviem lietuviais Petru Vyšniausku ir Eugenijumi Janavičiumi tokios laisvės ir pritrūko. Nenuginčijamą muzikantų meistriškumą sukaustė E. de Gouvello partitūros rėmai, o Lotynų Amerikos ritmika ir temperamentas privertė Lietuvos muzikantus groti nebūdinga jiems maniera, kai muzikantas nėra kūrėjas, o tik atlikėjas, ne improvizatorius, o tik interpretatorius. Meistriškumo skirtumai akivaizdžiai parodė, kad P.Vyšniauskui derėtų "žaisti aukštesnėje lygoje" (kalbant sportiniais terminais).

Kitas projektas, kuriame grojo olandų saksofonistas L.Hautkampas, prancūzų pianistas P.Sheyderis ir du Lietuvos džiazistai Vladimiras Tarasovas ir Vytautas Pilibavičius, tik festivalio dieną susitikę scenoje, buvo kaip reta harmoningas, nepaisant skirtingos muzikantų išraiškos (o gal kaip tik todėl?).

Džiazo muzikoje apstu netikėtumų, juk čia viešpatauja spontaniškumas bei improvizacijos laisvė. Bet netikėtumų pasitaiko ir kruopščiai paruoštuose dalykuose, kaip antai, festivalio programoje. Į festivalį neatvyko suomių dirigentas ir kompozitorius J.Linkola, turėjęs diriguoti Kauno bigbendui, atlikusiam jo kūrinius. R.Grabšto dėka, manyčiau, niekas nepasigedo žadėto dirigento iš Suomijos. Neradęs instrumento repeticijoms su P.Vyšniausku ir "Mezcal Jazz Unit" negrojo vibrafonistas M.Gregorowicius, kurio pasigedo tik patys muzikantai. Tačiau tikrai visuotinis nusivylimas buvo nesulaukus unikaliosios vokalistės Sainkho Namchilak, turėjusios dainuoti Vilniuje penktąjį kartą. Užtikrinusią savo dalyvavimą festivalyje "Vilnius Jazz'95" Sainkho gimtinėje Tuvoje "įkalino" meteorologinės sąlygos.

Tai buvo skaudžiausia, juk ne vienas klausytojas pasirinko būtent šį koncertą vien dėl S.Namchilak. Gelbstint susiklosčiusią padėtį, programoje atsirado šiokių tokių pakitimų, padariusių paskutinį festivalio koncertą pačiu kūrybiškiausiu. Saksofonistas iš JAV N.Rothenbergas, turėjęs groti su S.Namchilak, festivalyje grojo solo, akivaizdžiai demonstruodamas savo puikią techniką, meistrišką multifonijos valdymą. Maloni staigmena tapo ir japonų - Sh.Hano ir "Poly-Breath Percussion Band" pasirodymas. Įvairios muzikos kryptys - džiazas, rokas ir tradicinė muzika, - įkūnytos trijų skirtingų asmenybių (išlaikančių ir savo krypčiai būdingą įvaizdį) susiliejo į vieną kvapą gniaužiantį ritualą, kuriame viešpatavo ritmas. Matyt, japonų polikvėpavimo ("poly-breath") sampratą atitiko Lietuvos saksofonistas V.Čekasinas, pakviestas groti drauge su "PBPB". Beje, jis gana sėkmingai (nepaisant skirtingų tradicijų) įveikė šią spontanišką užduotį ir tapo vieno festivalio projekto bendraautoriumi. Staigmena laukė klausytojų ir pabaigoje. Man ji labiausiai ir priminė neatvykusią S.Namchilak, aplink kurią neretai susiburdavo muzikantai, baigiantis festivaliams susijungdami vienoje garsų apoteozėje (taip, beje, buvo ir "Vilnius Jazz'92", kur S.Namchilak dalyvavo su N.Rothenbergu). Taigi baigiantis festivaliui "Vilnius Jazz'95" kantriausi klausytojai, nenusiviję paskutinių troleibusų, išgirdo nepakartojamą šio festivalio projektą, eksperimentinį orkestrą, kažkodėl pasivadinusį "United Colors of Beneton": N.Rothenbergas, L.Houtkampas, T.Kutavičius, M.Nishino, A.Gotesmanas, Sh.Hano, G.Gascevičius (JAV-Olandija-Lietuva-Japonija-Izraelis), tapusį "Vilnius Jazz'95" apoteoze.

Šiuolaikinio džiazo scenoje eksperimentai yra ne tik pateisinami, bet ir laukiami. Tačiau organizuojant festivalį eksperimentuoti rizikinga. Savitumas, būdingas šiaulietėms "Žuvims", neturėtų būti pretekstas dalyvauti tarptautinėje scenoje. Nors savitas šio kolektyvo braižas puikiai tiko festivalio stilistikai, tačiau mėgėjiškumas - ne. Kitas organizatorių eksperimentas - Kauno bigbendas. Neabejotinas kolektyvo meistriškumas, puikūs muzikantai ir solistai. Tačiau šiuolaikinio džiazo scenoje bigbendas - retas svečias. O J.Linkolos muzikos tikrai nepavadintume ypatingai savita ir ultrašiuolaikiška. Nors simpatizuoju Kauno bigbendui kaip nuosekliam, atkakliam, stabiliam ir darbščiam Lietuvos džiazo kolektyvui, vis dėlto "Vilnius Jazz'95" festivalio scenoje bigbendą įsivaizduoju kitokį…

Derėtų paminėti kvartetą iš Rusijos "AMA-Jazz", profesionalų ir neretai tapybišką, bei jo muzikantų gebėjimą priversti klasikinį instrumentarijų skambėti orientalistiniais tembrais.

Po "Vilnius Jazz'94" nesėkmingai pasirodžiusio šešių Lietuvos džiazo asmenybių orkestro "Vilnius Conflict and Members", sunerimau festivalio "Vilnius Jazz'95" programoje aptikusi net du sekstetus. Pasirodo, nerimauti nereikėjo. A.Gotesmano projektas "Drums and bass", išlaikantis geriausias free džiazo tradicijas, žavėjo ir savo visuma, ir atskirais epizodais. Išsiskyrė dviejų kontrabosistų E.Kanevičiaus ir prancūzo J.C.Jones'o duetas, V.Labučio ir D.Pulausko soliniai epizodai, tačiau vertingiausiu dalyku šioje kompozicijoje laikyčiau intriguojančią dramaturgiją, kaustančią dėmesį nuo pat pirmųjų natų iki pabaigos, skambančios bolero ritmais. Kitą, jau grynai lietuvišką, sekstetą taip ir norisi pavadinti simfodžiaziniu (čia neturiu galvoje trečiosios srovės, kadaise nepaprastai greitai suklestėjusios, bet taip pat greitai žlugusios). Tiesiog keturi jo nariai - akademinės muzikos atlikėjai, keturi džiazo scenos atstovai. Tobulas balansas, kurį išlaiko A.Gurinavičius, A.Šlaustas, S.Sasnauskas, S.Astrauskas,, G.Laurinavičius, V.Mikeliūnas. Galbūt šio balanso dėka į džiazo sceną atkeliavo ir akademinė tema - M.Ravelio "Bolero". Sekstetas, savo kompoziciją pavadinęs "Eklektiškuoju bolero", iš temos padarė tai, ko nesiryžo pats M.Ravelis: pateikė klasikinėje tridalėje formoje (greita-lėta-greita) nevengdamas pabaigoje temos motyvų retrogrado ir inversijos, taip pat deklaruodamas eklektiką, nors ir su plastiškais perėjimais. Mano galva, tai buvo vienas įspūdingiausių festivalio projektų.

Apžvelgus visą "Vilnius Jazz'95" programą, dar kartą reikėtų pridurti, kad šio festivalio veidas būtų pasikeitęs atvykus taip lauktai S.Namchilak, dalyvaujant tikrai potencialiems ir pajėgiems muzikantams kaip J.Milašius, D.Praspaliauskis ir T.Kutavičius, savo meistriškumą demonstravusiems jam session metu. Manyčiau, kad esant ne tokioms kuklioms finansinėms galimybėms, "Vilnius Jazz" festivalio scenoje neatsirastų ir profesionalumo stokojančios grupės, o organizatoriai galėtų pakviesti ir tas ryškias džiazo žvaigždes, kurių ne pirmi metai tenka atsisakyti.

< PRESS