Šis nuo 1983-ųjų gyvuojantis projektas yra vienas sėkmingiausių kultinio JAV džiazo ir bliuzo gitaristo bei vokalisto Jameso „Blood“ Ulmerio karjeroje. Jis atspindi pribloškiantį projekto lyderio akiratį, per daugiau kaip pusė amžiaus jo patirtas muzikos įtakas ir išbandytus kelius.

Tai spontaniškos, energingos kūrybos gūsis, laisvojo džiazo, bliuzo, roko, „funk“, soul, kantri muzikos elementų raizginys. Šį stilių kaleidoskopą J.Ulmeris paverčia universalia, emocinga kalba. „Kad ir kur nuvykčiau, man atrodo, kad visur mane sutinka ta pati auditorija, - yra sakęs gitaristas. – Aš nesu komercinis atlikėjas, bet susidaro įspūdis, kad visi žino mano muziką“.

„Odyssey“ istoriją J.Ulmeris daugiau kaip du dešimtmečius kūrė kartu su smuikininku Charlesu Burnhamu ir būgnininku Warrenu Benbow. Trijulė išleido keturis albumus, jau tapusius klasika. Vilniuje J.Ulmeriui talkins kiti ne mažiau kūrybingi muzikantai.

Jamesas „Blood“ Ulmeris (g. 1942) pastarąjį dešimtmetį yra šlovinamas už bliuzo albumus („Memphis Blood: The Sun Sessions“, 2001; „No Escape From the Blues: The Electric Lady Sessions”, 2003; “Birthright”, 2005; “Bad Blood in the City: The Piety Street Sessions”, 2007), pelniusius daug garbingų įvertinimų. Tačiau JAV muzikos garsenybių panteone šis kūrėjas pirmiausia įsitvirtino kaip laisvojo džiazo figūra.

J.Ulmeris visada troško groti džiazą ir atrasti savo unikalų balsą. Augdamas baptistų dvasininko šeimoje jis galėjo mėgautis tik gospelais – dainavo juos mokyklos vokaliniame kvartete, dėl gospelų tėvas jam nupirko ir gitarą. Būsimasis muzikantas net bliuzo klausėsi paslapčia, nes tėvai tai draudė.

Ištrūkęs iš tėvų namų Sent Matjuse (Pietų Karolinoje) į Pitsburgą, gitaristas panaudojo savo muzikinę patirtį grodamas ritmenbliuzo ir “funk” grupėse. Džiazo J.Ulmeris pirmą kartą įkvėpė Kolumbe (Ohajo valstijoje) muzikuodamas su vargonininko Hanko Marro grupe. Su šia grupe jis gastroliavo JAV ir Europoje, išleido savo pirmuosius įrašus.

Vėliau gitaristas tęsė džiazo karjerą Detroito klubuose, o 1971-aisiais persikėlė į Niujorką. Tai buvo lemtingas jo gyvenimo posūkis. J.Ulmerį įtraukė 8-ojo dešimtmečio Niujorko loftų džiazo scena ir laisvasis džiazas. Naujuoju keliu jį pastūmėjo pora metų (1972-1974) trukusi partnerystė su avangardinio džiazo legenda, saksofonininku Ornette Colemanu.

Jo įtakotas J.Ulmeris sukūrė savo unikalią techniką ir gitaros derinimą, aštrų, kupiną “staccato” atakų grojimo stilių. 8-9 dešimtmečių gitaristo albumuose akivaizdi O.Colemano estetikos įtaka. Bliuzo ir roko atspaudu paženklinta J.Ulmerio muzika kartais atrodydavo netgi agresyvesnė už O.Colemano „free“ džiazą.

Lūžio laikotarpiu gitaristas taip pat grojo su kitais eksperimentinio džiazo kūrėjais, tarp jų – Joe Hendersonu, Paulu Bley, Rashiedu Ali, Larry Youngu, Arto Blakey „Jazz Messengers“.

Vėliau J.Ulmeriui laisvojo džiazo alkį padėjo malšinti jo suburtas „Music Revelation Ensemble“, kuriame muzikavo saksofonininkas Davidas Murray‘us, bosininkas Aminas Ali ir būgnininkas Ronaldas Shannonas Jacksonas. Šiame kvartete per du dešimtmečius saksofonais ir fleitomis yra grojusios ir avangardo pažibos Julius Hemphillas, Arthuras Blythe‘as, Samas Riversas, Hamietas Bluiettas. Ansamblis išleido šešis laisvojo džiazo dvasia alsuojančius albumus.

J.Ulmerio, kaip projektų lyderio, diskografijoje – daugiau kaip 20 albumų. Jis kūrė ambicingą džiazą ir praėjusį dešimtmetį, dažnai vežė tokius projektus į Europą. Šiandien pasaulis pripažįsta išskirtinius šio muzikanto nuopelnus tiek džiazui, tiek bliuzui.

Jau daugiau kaip 30 metų J.Ulmeris tituluojamas džiazo ikona. Jo kūrybos įtaką pajuto tokie muzikos novatoriai kaip „Medeski, Martin & Wood“, Markas Ribotas, „Lake Trout“, Andy Summersas.

Iš Bruklino kilusiam Muneeriui B.Fennellui nestinga nei drąsos, nei vaizduotės išbandant laisvajame džiaze retą instrumentą - violončelę. Šio aukštuosius muzikos mokslus baigusio violončelininko ir kompozitoriaus sugebėjimus liudija solidūs partneriai, įgroti albumai, įvairioms grupėms, teatro, šokio, moderniojo džiazo ir poezijos projektams sukurta muzika.

M.B.Fennellas išleido albumų su savo vadovaujamu originalios sudėties džiazo kolektyvu „Rhythm String Band“, „The Liberated Cello Duo“, „The Liberated Cello Band“, Dougo Hammondo trio, Cecilo Tayloro kvintetu ir kitomis grupėmis. Jis yra grojęs su Duke Ellingtono orkestru, C.Tayloro ir Thelonious Monko bigbendais, George‘u Bensonu, Billy Higginsu, Abdullah Ibrahimu, Steve‘u Colemanu, Jimmy Lyonsu ir daugeliu kitų muzikos korifėjų.

Doug Hammondo ir J.Ulmerio keliai susitiko beveik prieš pusę amžiaus Detroite, kur būgnininkas atvyko iš gimtosios Tampos. Floridoje jis pradėjo muzikanto karjerą grodamas bliuzo ir ritmenbliuzo grupėse, o Detroite tapo vienu kūrybinės muzikantų asociacijos steigėjų ir vadovų.

1970-aisiais persikėlęs į Niujorką, D.Hammondas dirbo su Kenny Durhamu, Charlesu Mingusu, Samu Riversu, Howardu Johnsonu, Lonnie Listonu Smithu, Marionu Williamsu, Arthuru Blythe’u, Nina Simone ir kitais džiazo korifėjais. Jis veržėsi groti įvairią muziką – nuo bliuzo iki bopo ir laisvojo džiazo. Žingeidumas D.Hammondą suvedė su Donaldu Byrdu, Josephu Jarmanu, Betty Carter, Chetu Bakeriu, Sonny Rollinsu bei kitomis išskirtinėmis muzikos pasaulio asmenybėmis.

Būgnininkas daug metų intensyviai kūrė ir gastroliavo su savo trio. Muzikinėse kelionėse jį lydėjo Steve’as Colemanas, Cassandra Wilson, Regina Carter, Charlie Mariano, Wendellis Harrisonas, Charlesas Eubanksas, Grahmas Haynesas ir daug kitų įžymybių.